Žiemos medžioklių iššūkiai ir privalumai

Kokia jūsų mėgstamiausia žiemos medžioklės vieta? 

Joel: Oi, šis klausimas labai lengvas. Vidury niekur, Småland apylinkėse, Švedijoje, turime mažą namelį ir medžioklės plotus. Daugybė sniego ir su seni, nepaliesti miškai tą vietą padaro stebuklingą. Tai – neabejotinai mano mylimiausia vieta! 

Andreas: Miškas. Kalnuose žiemą nesu medžiojęs, daugiausiai dėl to, kad didieji žvėrys žiemą laikosi žemiau. Žinau žmonių, kurie kalnuose medžioja baltuosius tetervinus. Deja, čia, kur gyvenu, to daryti negaliu, taigi nešvaistau laiko kelionėms, kai visai šalia turiu, ką medžioti. Nors manau, kad tokia medžioklė man puikiai tiktų. Galbūt kada nors. 

Christoph: Pritariu, kad niekas nepakeis popietės ar vakaro apsnigtame žiemos miške. Mėgstu eiti į sekimo medžiokles su savo taksų veislės šuniuku Poldi, o paskutines dienos šviesos valandas sėdėti medžioklės bokštelyje.

Kokius gyvūnus įprastai medžiojate šaltuoju sezonu? 

Christoph: Daugiausiai dėmesio žiemą skiriame šernų ir plėšrūnų medžioklei. Mano nuomone, tai – nuostabiausia medžioklė, ypač, jei yra sniego. 

Joel: Dažniausiai stirnas ir danielius, daug šernų. Taigi iš esmės tas pats kaip visada. Su savo taksais viso sezono metu medžioju daug elnių. Tiesa, susilaikau nuo to, jei oras labai atšąla ir būna daug sniego, nes tai nebūtų labai etiška nei šunų, nei žvėrių atžvilgiu. 

Kas pasikeičia, tai, į pietinę Švediją atkeliavus šalčiui ir sniegui, padažnėja mano lapių medžioklė. Kviesti lapes, kai yra daug sniego, labai mėgstu – tai labai jaudina, o kartu yra geras būdas kontroliuoti populiaciją. 

Andreas: Mano atveju tai dažniausiai būna taurieji elniai. Vis dėlto, sausį keliausiu į pirmąją paukščių medžioklę kalnuose ir labai to laukiu. Bet daugiausiai vis tiek medžioju tauriuosius elnius. Kartais – briedžius, bet tai nebūna dažnai, kadangi įprastai jau būname pasiekę kvotas iki pasirodant sniegui. 

Turiu ir mažų žvėrelių medžioklės opciją, bet niekada neturiu tam laiko. Medžioju nebent lapes, dažnai ir visai nemažai. Tiesa, dažniausiai – sutapimo dėka, bet turiu vietų su jauku šalia savo ūkio, kad galėčiau efektyviau jas kontroliuoti, nes jos mėgsta dažnai užsukti.

Ar žiemos medžioklėms turi kažkokių ritualų? 

Andreas: Tinkamai apsirengti. Visada vilna ir, pageidautina, ne vienas sluoksnis, nors tai priklauso nuo oro. Gerai užsirišti batus visada svarbu, bet ypač, kai yra daug sniego. Net jei juos ir dengia antbačiai, raišteliai užšals. O tada nusiimti pirštines ir liesti šaltus, suledėjusius raišteliuss tikrai nebus smagu. Jei medžioklės metu lieki sėdimoje pozicijoje, rekomenduoju naudoti pašiltintus guminius batus – jie labai daug ką keičia!

Joel: Papildant Andreas, dar norėčiau pasakyti, kad turi dar atidžiau nei įprastai žiūrėti, kas yra už gyvūno, ir kad dėl užšalusios žemės šūvio kampas būtų tikrai saugus. 

Christoph: Kalbant apie mažiau techninius ritualus, aš šaltoms valandoms miške dar pasiruošiu ką nors užkąsti ir atsigerti. Nieko nėra skaniau už puodelį šiltos arbatos stebint gamtą iš savo bokštelio.

Andreas Frengstad

Kaip įsitikinate, kad įranga atlaikys šaltį? 

Joel: Skiriu papildomą dėmesį baterijoms, nes šaltyje jos išsikrauna greičiau. Taip pat įsitikinu, kad ant ginklo nebūtų per daug sluoksnių tepalo, kadangi jis gali sušalti ir tapti nelankstus, o dėl to ginklas neveiks taip, kaip turėtų.

Andreas: Aš visada perku įrangą, pritaikytą tokioms sąlygoms, kokiomis medžioju. Jei bandai sutaupyti, tai atsiliepia iškart vos nukritus temperatūrai. Tai ypač galioja elektronikai. Žinojimas, kad mano „Pulsar“ prietaisai puikiai veikia bet kokiomis sąlygomis, sumažina dalykų, dėl kurių turiu jaudintis, sąrašą. Atsargines ir išorines baterijas laikau vidinėje striukės kišenėje, jei tik tai įmanoma. 

Reikia gerai apgalvoti ir drabužius bei avalynę. Nėra nieko baisiau, kai esi sušlapęs ir tau šalta, ypač, kai tai gali baigtis mirtimi. Medžiojant tada, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, sušlapimas yra tiesiausias kelias į hipotermiją. Žinoma, yra didelis skirtumas tarp -5 ir -20. Todėl visada būtina atsižvelgti į aplinką. Pasiimti atsarginių vilnonių drabužių einant į medžioklę, kai temperatūra žemesnė nei -10 C, tikrai nėra bloga mintis. Tas pats galioja ir degtukų bei prakurų turėjimui. Apskritai, turėti būdą išsidžiovinti ir sušilti visada pravartu. 

Kitas geras patarimas, ypač, kai yra daug sniego – uždengti savo šautuvo vamzdžio galą. Sniegas vamzdyje gali būti pražūtingas. 

Christoph Studeny

Kuriuos „Pulsar“ prietaisus į medžioklę imsite šiemet? 

Joel: Šiemet turiu tikrai nuostabią kombinaciją: „Merger LRF XL50“ žiūronai aptikimui, o ant ginklo keliaus „Talion XG35“. Tobula šernų medžioklei žiemą. Su „Merger“ darau ir laukinių gyvūnų inventorizaciją, tai labai geras įrankis. 

Andreas: „Telos LRF XP50“ kaip monoklį, o ant pagrindinio ginklo – „Thermion Duo DXP50“. „Telos“ daro viską, ko man reikia medžiojant, tiek sėdint, tiek medžiojant aktyviai, kaip dažniausiai medžioju aš. „Telos“ kokybė ir pojūtis mane labai sužavėjo. Manau, jis su manim liks ilgam dėl tobulo kokybės ir dydžio santykio.

Taip pat naudosiu ir „Thermion Duo“. Tai reiškia veiksmą ir dieną, ir naktį. Medžiodamas dieną nenori prarasti natūralios šviesos privalumų. Taigi 4K kanalo turėjimas viską keičia tiems, kurie negali tiesiog pakeisti taikiklio ar visada turėti kelis ginklus. 

Christoph: Kaip ir Andreas, jau pritvirtinau savo „Thermion Duo DXP50“ prie ginklo ir esu pasiruošęs medžioklei. Bet naudosiu ir „Digex C50“. Stebėjimui turiu tris prietaisus, juos ir rotuosiu: „ Axion 2 XQ35 Pro“, „Axion XM30F“ ir „Merger LRF XQ35“.

O kaip jūs patys? Ar lengvai pakeliate šaltį? 

Christoph: Žiemą labai svarbu tinkama apranga. Dažniausiai renkuosi „Loden“, nes tai – šalčiui labai atspari medžiaga. 

Andreas: Čia sugrįžtame prie mano tinkamos aprangos ritualo. Nėra nieko blogiau nei sušalti, ypač, jei medžioji sėdėdamas. Sušalęs medžiotojas yra blogas medžiotojas. 

Joel: Man šaltis labai netrukdo – labai mėgstu medžioti žiemą. Apsivelku gerus drabužius, užsidedu šildomą liemenę ir nekantrauju išeiti į mišką!

Ką žiemos medžioklėse mėgsti labiausiai? 

Christoph: Man tai – akimirkos, kai gali pasijausti šaltos, apsnigtos gamtos dalimi. Eiti per mišką, laikytis kiek įmanoma tyliau, priartėti prie skirtingų rūšių. Sniegas ypatingu būdu prislopina kiekvieną garsą ir suteikia dar didesnį ramybės jausmą. 

Andreas: Nuotaiką, kurią sniegas viskam suteikia. Rezultatui ji niekaip nėra naudinga, bet tikrai patiks tiems, kurie mėgsta pasakišką nuotaiką ir, kartais, labai prastas sąlygas. 

Joel: Sunku paaiškinti, bet dėl sniego viskas daug labiau jaudina. Švedijoje žiemą anksti sutemsta, tad sniegas tarsi grąžina dalį šviesos energijos. Be to, gali lengvai pastebėti visus judesius. Man niekada nepabosta sėdėti sniege ir laukti šerno ar lapės. Be to, kai matai visus pėdsakus ir gali pasakyti, kas gyvena konkrečioje teritorijoje, gali susikurti daug lūkesčių. Nors tai ir ne visada į gerą (šypsosi).

O kas kelia didžiausius iššūkius? 

Christoph: Viena vertus, didelis iššūkis yra nesušalti; kita vertus – nesuprakaituoti pakeliui iki bokštelio. 

Joel: Hmm, dėl sniego kiekio kartais pasidaro nebeįmanoma medžioti su šunimis. Be to, jei daug prisnigta, o vėliau ateina kelios šiltesnės dienos, sniegas pradeda tirpti, tada naktį vėl sušąla ir galiausiai ant sniego dar turime ledo sluoksnį. Tai – didelė problema šunų pėdutėms ir elnių kanopoms. 

Andreas: Šlapia ir snieguota žolė. Jei sėdi, tada didžiausias iššūkis nesušalti. Kita vertus, jei pradėsi judėti, susidursi su apsnigtais medžiais ir krūmais. Juos pajudinus, ima kristi sniegas, jo prikrenta ir į žiūronus, o nėra nieko blogiau, nei bandymai juos išvalyti. 

Be to, medžioti žiemą daug sunkiau dar ir dėl to, kad turi stumtis per sniegą. Staiga apeini daug mažesnį plotą. Žinoma, mažiau nueina ir gyvūnai. Bet po visu tuo dar slepiasi mažas sukibimas ir prastas pagrindas po kojomis, dėl ko kelis kartus vos neatsidūriau priimamajame.

Galbūt turite smagių žiemos istorijų, kuriomis norėtumėte pasidalinti?

Joel: Galiu papasakoti savo mėgstamiausią. Medžiojau šernus, buvo šviežiai prisnigę, danguje švietė beveik pilnatis, taigi jausmas buvo beveik kaip dieną. Pamačiau didžiulę šernų bandą einančią per sniegą ilga ilga linija. Manau, ten buvo 15, gal 20 šernų. Jų ir jų šešėlių mėnesienoje vaizdas buvo nepaprastas. Vieną iš jų dar sugebėjau parsivežti namo – jis vėliau tapo tų metų Kalėdų vakariene. 

Andreas: Vieną rytą stebėjau kalvų šlaitus ir pamačiau saulėje besiilsinčią danielę. Atstumas iki jos buvo 436 metrai, tad norėjau jį sumažinti bent per pusę prieš svarstydamas apie šūvį. Vienintelė problema buvo ta, kad turėjau kirsti maždaug 100 metrų atviro lauko. Buvau labai kartus, judėjau tik tada, kai ji nusisukdavo ir galiausiai atsidūriau krūmų juostoje, skyrusioje mišką nuo atvirų kalnų. Tada iškilo nauja problema – įveikti likusį šimtą metrų. Šlaitas buvo toks status, kad turėjau laikytis ir kojomis, ir rankomis, kad nenuslysčiau žemyn. Užtruko daug ilgiau nei tikėjausi, bet medžiai ir krūmai buvo gera priedanga.

Pasiekęs medžius, skyrusius mane nuo danielės, turėjau ropoti dar arčiau jos, kadangi dėl medžių ir jų šakų šauti iš 200 metrų atstumo nebuvo saugu. Nauja problema tapo tai, kad ji galėjo lengvai mane pastebėti. Laimei, apačioje, mūsų ūkyje, pradėjo žaisti asilas ir nukreipė jos dėmesį. Tikrai suprasi, apie ką kalbu, jei kada nors girdėjai laimingą asilą. Kai galiausiai atsiradau tinkamoje vietoje, ten niekaip negalėjau įsitaisyti stabilioje padėtyje. Galiausiai, pasidėjau savo kuprinę ant kampu augančio medžio ir taip susikūriau tvirtą pagrindą ginklui. Bet pats tuo metu gulėjau sniege ant stataus šlaito. Dar iki įsitaisydamas už ginklo jau slystelėjau porą centimentrų žemyn. Viskas baigėsi tuo, kad prie medžio pririšau šuns pavadį ir per jį perkišau pėdą.

Turint omenyje, kad danielė gulėjo, turėjau taikyti į kaklą. Ginklą tvirtai įtaisęs ant kuprinės ir gulėdamas prilaikomas pavadžio turėjau tvirtą pagrindą. Paleidau 150 g „Hornady GMX SF“ skrydžiui, danielė apsivertė tik vieną kartą ir sukniubo visai šalia tos vietos, kur ilsėjosi. Labai sėkminga medžioklė.

Dabar beliko nutempti ją 500 metrų žemyn iki kelio. Lengviau pasakyti nei padaryti! Bet pasidalinsiu patarimu: vietoje gyvūną tik išskrodžiau, o tada sudėjau ją į maišą, užsegiau užtrauktuku ir nutempiau su pavadėliu žemyn. Procesas buvo daug švaresnis ir higieniškesnis.

Christoph: Gruodžio pradžia, turime sniego ir galime patekti į savo medžioklės plotus. Artėja stirnų medžioklės sezono pabaiga, o man reikėtų dar vienos ar dviejų, kad išpildyčiau populiacijos valdymo planus.

Buvo debesuota, bet šilta žiemos diena. Sniegas pradėjo tirpti, tad su Poldi išėjome į mišką apie trečią valandą popiet. Per savo medžioklės plotus sėlinome kiek galėdami tyliau. Pamatėme daug stirnų, kai kurias vos iš 30 metrų atstumo, bet ten buvo tik patinai, o jų sezonas jau buvo pasibaigęs. Bet mano intuicija sakė man jų netrukdyti ir tęsti sekimą. 

Galiausiai tai atsipirko – priešais save pamatėme ne pačios geriausios būklės jauniklį. Būdamas jaunesnis, savo medžioklės karjeros pradžioje, būčiau iškart paspaudęs nuleistuką. Bet dabar, ir ypač dėl termovizinių prietaisų atsiradimo, laikiausi ramiai ir stebėjau teritoriją aplink jauniklį, kad įsitikinčiau, jog aplink nėra kitų stirnų. Ir pastebėjau link jauniklio einantį patiną su patele. Šiek tiek ilgiau juos pastebėjus pasidarė aišku, kad tas jauniklis priklausė šiai patelei. 

Laukiau tobulos situacijos ir, dėl etinių sumetimų, iš pradžių paleidau šūvį į jauniklį, paskui – ir patelę. Kokia sėkminga medžioklė! Poldi visą laiką sėdėjo šalia manęs, viską stebėjo ir laikėsi tyliai, dėl ko aš labai didžiavausi. Jis tai juto, aš tai jutau, ir dėl to mes buvome puiki komanda. Būtent dėl to ši istorija man tokia ypatinga. Per metus tapome puikia medžiotojų komanda, mums kartu sekasi, mes darome tai, kas mums labai patinka – rūpinamės gamta ir niekada neskubame paspausti nuleistuko.