Viskas, ką reikia žinoti apie šernų medžioklę

Riccardo: Medžioti šernus netoli savo namų pradėjau tada, kai gavau medžioklės licenciją. Pradžia nebuvo lengva, kadangi tuo metu šių žvėrių dar nebuvo tiek daug, be to, ir technologijos nebuvo tiek pažengę. Pavyzdžiui, dabar daug paprasčiau surasti šunis, kai jie turi GPS antkaklius. Prieš trisdešimt metų, jų paieškos galėjo užtrukti net kelias dienas! 

Savo pirmąjį šerną pamenu labai gerai – vis dar turiu jo nuotrauką! Ta diena buvo keista, nes mūsų buvo vos 12 – nors planavome, kad susirinks 40-50 medžiotojų. Bet užimdami mažesnes teritorijas vis tiek sugebėjome sumedžioti kelis žvėris.

Didžiausias iššūkis? Priklauso nuo situacijos. Medžioklėje su varovais reikia gerų šaudymo įgūdžių: gyvūnai bėga labai greitai, be to, juos slepia medžiai. Svarbu išlikti ramiam ir tyliam. Bet taip pat svarbu ir turėti pakankamai žinių, kad galėtum greitai suprasti, ar žvėris, į kurį taikaisi, yra patinas, ar patelė. Kai medžioju iš bokštelio, problema tampa šernų gyvenimo būdas: tai naktiniai gyvūnai, tad privilioti juos prie šėryklos tuo laiku, kai medžioklė leidžiama, ne visada paprasta. 

Jón Rúnar: Šernų medžioklę pradėjau vos prieš kelerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano kaimynas nusipirko šiek tiek žemės Švedijoje ir pakvietė mane ten medžioti. Pirmoji išvyka buvo visiškai nesėkminga, be to, neturėjome jokios naktinės įrangos. Viskas, ką teturėjau, buvo žibintuvėlis su raudonu filtru. Bet tuo metu šernų ten dar ir nebuvo. Mano kaimynui pasisekė tik po daugybės nesėkmingų medžioklės išvykų. 

Tada pirmąkart paragavau mėsos. Man patinka visa žvėriena, bet šernienos skonis yra labai, labai geras. Po to tose žemėse pradėjome medžioti dažniau, o tai padėjo lengviau pastebėti ir geriau suprasti gyvūnus. Pradžioje ten buvo labai daug sergančių lapių. Pašalinus ligotus ir mirštančius gyvūnus, atsirado daugiau sveikų. Daugiau stirnų, briedžių ir šernų, net vienas kitas danielius. Po to sekė keleri metai su lūšimis, po kurių nebeliko stirnų. Kad galėtum medžioti lūšis, reikia specialaus leidimo, o mes jo neturėjome. 

Maždaug tuo metu pasirodė ir daugiau šernų. Po 4-5 metų, dingo lūšys. Nebepastebėjome jų pėdsakų, o stirnų ir šernų populiacija tiesiog sprogo. Tada sumedžiojome daug mažų ir silpnų stirnų. Dar po kelerių metų, viskas pagaliau normalizavosi. Dabar toje teritorijoje medžiojame po 5-6 stirnas ir 10-20 šernų. Visi gyvūnai – sveiki ir tinkamo dydžio. 3-5 skirtingos šernų grupės reguliariai apsilanko prie šėryklų. 

Pradžioje, didžiausias iššūkis buvo tai, kad tamsoje negalėjome nieko matyti. Klausėmės, kada ateis šernas ir įsikurs, kartais laukuose pastebėdavome šešėlius, bet buvo labai sunku išsirinkti, kurį gyvūną medžioti. Žibintuvėlis buvo skirtas gyvūno paieškai po šūvio. Dieniniam taikikliui reikia mėnulio, žvaigždžių arba sniego, kad jis galėtų veikti ir naktį.

Riccardo: Mėgstu šernus, nes jie – protingi gyvūnai, daug protingesni nei kiti kanopiniai. Gerbiu juos dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, patelės yra vienintelės kanopinės, kurios gali apginti jauniklius rizikuodamos savo gyvybe. Žmonės galvoja, kad šernai kvaili ir turi prastą regėjimą, bet aš galėčiau papasakoti daugybę istorijų, paneigiančių šiuos įsitikinimus. 

Jón Rúnar: ​​Labai lengva atsakyti – mėsa! 

Kokie šernų medžioklės tipai egzistuoja ir kuriuos dažniausiai renkatės jūs?

Jón Rúnar: Šernų medžioklės tipų yra išties daug. Dažniausiai jie medžiojami su varovais ir šunimis – tada šernai būna itin mobilūs. Taip pat šalia šėryklų; čia medžiotojas turi būti tylus, kantrus ir skleisti kiek įmanoma mažiau kvapų. Saugodami ūkininkų javus, šernus medžiojame ir pasislėpę pievoje – šis būdas yra mano mėgstamiausias. Bet kiekviena medžioklė yra kitokia, jos visos turi smagesnių ir mažiau smagių aspektų. Apskritai medžioju visais trimis būdais – tai priklauso nuo augmenijos, sezono ir oro.

Riccardo: Italijoje šernai įprasti medžiojami dviem būdais – su varovais arba iš bokštelio. Medžioklės su varovais prasideda lapkričio pradžioje ir pasibaigia sausio 31-ąją. Iš bokštelio medžioti galima visus metus, išskyrus tą laikotarpį, kai vyksta medžioklės su varovais. Taigi aš daugiausiai medžioju iš bokštelio. Žinoma, egzistuoja ir kenkėjų kontrolė, bet Italijoje tai nelaikoma medžiokle.

Jón Rúnar: Tai – labai platus klausimas. Visų pirma, medžiojant svarbiausia yra užtikrinti saugius šūvius. Tam būtina gerai suprasti ir pažinti savo įrangą. Tam, kad net ir tamsoje šūviai būtų saugūs, įranga turi būti aukštos kokybės. Visi „Pulsar“ prietaisai tokie yra. Kas liečia būtent šaudymą, dažniausiai mėgstu sakyti, kad kuo brangesnė įranga, tuo ji universalesnė. Medžioklei prie šėryklų iš bokštelio man labai patinka „Pulsar Digex C50“ ir „Pulsar Forward F455S“. Abu prietaisai veikia puikiai, ypač, kai esi virš žemės ir šūvį reikia atlikti iš aukštesnės padėties. „Forward“ naudoju, kai planuoju medžioti ir stirnas, ir šernus. Stirnas ryte, dieną ar vakare, o šernus – naktį.

Saugant pasėlius savo vertę atskleidžia „Thermion“ ir „Talion“ linijos. Kadangi čia augmenija aukštesnė, gali būti sunku identifikuoti gyvūno lytį esant tame pačiame lygyje su juo. Jei esi šiek tiek aukščiau, pavyzdžiui, ant kalvos, atpažinti šerną paprasčiau. Abu šie termoviziniai taikikliai yra puikūs ir su kiekvienu atnaujinimu tampa vis geresni.

Bet tai – tik prietaisai šaudymui. Klausimas buvo apie tai, koks prietaisas geriausias šernų medžioklei ir kodėl. Termovizinis monoklis yra tas prietaisas, su kuriuo išmokau daugiausiai. Jis išmokė mane tapti geresniu medžiotoju atskleisdamas, kaip elgiasi gyvūnai. Termovizorius išmoko, kaip slėptis tamsoje, kokios yra šernų ribos. Koks greitas ar garsus gali sau leisti būti. Iš kur šernai ateina, kokia jų hierarchija ir panašiai. 

Reguliavimas, įstatymai ir taisyklės kiekvienoje šalyje ar teritorijoje keičiasi kintant poreikiui. Nėra abejonių, kad termoviziniai ar naktinio matymo prietaisai yra itin efektyvūs reguliuojant ar vertinant gyvūnų skaičių. Daugybė žvėrių naktį yra labai aktyvūs. Mes, žmonės, neturime pakankamai gero regėjimo ar kitų juslių, kurios prilygtų toms, kurias turi gyvūnai. Bet technologijų pagalba turime galimybę matyti naktį – ir net geriau nei gyvūnai. 

Kalbant apie šias technologijas, visada būna daug emocionalių diskusijų, be to, mes, žmonės, turime nemažai išmokti, kad galėtume naktį jaustis patogiai. Pirmiausiai, reikia išmokti viską apie prietaisus ir suprasti, kaip iš jų išspausti viską, kas įmanoma. Tada svarbu išmokti nebijoti tamsos ir to, kas nežinoma. Naktį girdime daug garsų, kurie yra visai kitokie, nei dieną. Ilgesnio buvimo tamsoje metu išmoksti apie įvairų skirtingų gyvūnų elgesį, skleidžiamus garsus, įpročius. Lapių poravimosi garsai toli gražu neprimena sonetų ar kitų gražių kūrinių, o stirnos garsiai loja, kad atsikovotų savo teritoriją. Visiems patarčiau skirti laiko mokymuisi. Mokymuisi matyti ausimis ir suprasti kiekvieną įrenginį. 

Riccardo: „Pulsar“ kardinaliai pakeitė medžioklės rezultatus. Jei gerai pamenu ankstesnius laikus, užėjus tamsai, turėjai eiti namo. O medžioklės rezultatai visada buvo prasti ir toli nuo plano, kurį turėjai galvoje. 

Dabar šernus galime medžioti paprasčiau ir to mums labai reikia, nes situacija darosi vis sudėtingesnė: šernų populiacija per metus padidėjo 200 %, skaičiuojama, kad dabar Italijoje jų gyvena per 2.3 milijono. 

Naktį reikia galingų prietaisų, kad galėtum aiškiai matyti gyvūnus iš toli, o tai suteikia galimybę šauti tiksliai ir visiškai saugiai. Todėl man labai patinka „Thermion XP“. Naudojau jį nuo pat pradžių, išbandžiau visus pakeitimus pradedant nuo pačio pirmojo modelio iki dabartinio „Thermion 2 LRF XP50 PRO“. 

Žinoma, kai ant ginklo pritvirtini taikiklį, negali apžvelgti visos tave supančios teritorijos, todėl taip pat naudoju ir monoklį. Geriausias yra „Helion 2 XP50 PRO“ – galingiausias termovizinis monoklis rinkoje. Bet ir naujasis „Axion“ yra nuostabus, ypač XG35 versija – jis leidžia turėti galingą prietaisą, kuris telpa į kelnių kišenę.

Žinoma, prietaisų pasirinkimas priklauso ir nuo lokacijos, kurioje medžioji. Skirtinguose Italijos regionuose skiriasi ir įstatymai. Man pasisekė, nes gyvenu ten, kur šernų medžioklei leidžiama naudoti naktinio matymo prietaisus. Tiesa, šiaip jau nelabai mėgstu medžiotojus, kurie naudoja termovizinius prietaisus dieną. Tokiu atveju jie įgyja nesąžiningą pranašumą ir medžioklė tampa pernelyg paprasta.

Jón Rúnar: Man patinka maži ir efektyvūs dalykėliai. Manau, svarbu turėti gerą galvos prožektorių. Būtinas ir geras peilis. Kokybiški drabužiai kiekvienai situacijai – nesulaikantys karščio ir drėgmės, jei medžiojant teks daug judėti, arba sulaikantys šilumą, jei medžioklė sėsli. Svarbu turėti ir prieigą prie vandens ir energijos – tai būtina bet kokiai medžioklei ar veiklai gamtoje. Man reikalingas ir šaudymo stovas, kad galėčiau tiksliai nusitaikyti. „Thermacell“, jei aplink yra uodų.

Viskas, žinoma, priklauso nuo aplinkos, vietos, iš kurios medžiosi, ir situacijos. Taigi galėčiau sakyti, kad įrangą renkuosi pagal tai, kokiam medžioklės tipui ir kokioje vietoje ruošiuosi. Tada dar reikia pasirūpinti planu ir įrankiais, kaip pargabenti nušautą žvėrį. Tam gali reikėti virvės, rogių ar kitos įrangos. 

Riccardo: Medžiokle įprastai užsiimame tikrai sudėtingomis sąlygomis. Pilnai suprantu žmones, kurie neturi didelio biudžeto pačiai prabangiausiai įrangai. Būtent dėl to „Pulsar“ siūlo plačią prietaisų pasiūlą. Bet visada siūlau įsigyti geriausią iš prieinamų įrenginių: dėl tikslesnių šūvių, dėl saugumo ir dėl malonumo stebėti ar filmuoti gyvūnus geriausiu įmanomu būdu. Šiandien kokybiškas prietaisas leidžia medžioti be jokių limitų. Gali pastebėti gyvūną už 2 kilometrų, o, jei esi patyręs medžiotojas, galėsi ir suprasti, kokį gyvūną stebi. Reguliuodamas kontrastą ir šviesumą („Pulsar“ čia yra išskirtinis prekės ženklas, kuris leidžia pasirinkti net iš 20 lygių), gali aptikti gyvūnus apaugusiame lauke ir neleisti netikriems taikiniams, pavyzdžiui, įkaitusiems akmenims ar medžiams, tavęs suklaidinti. Kuo geresnis prietaisas, tuo tai bus lengviau.

Koks laikas šernų medžioklei geriausias?

Riccardo: Mano nuomone, geriausias laikas yra vasara: naktys tada trumpesnės, tad medžioti šernus lengviau. Turint šėryklų, lengviau šernus privilioti, nes tuo metu jie dar neturi tiek daug maisto kaip žiemą (tada miškai pilni gilių ir kaštonų). Šėryklos taip pat labai pasitarnauja ūkininkams, kadangi jos nukreipia šernų dėmesį nuo kukurūzų pasėlių ir padeda išvengti ganėtinai dažnai pasitaikančių niokojimų. Be to, palanki ir temperatūra, nereikia kęsti šalčio kaip žiemą, kai temperatūra būna minusinė.

Jón Rúnar: Šernai yra naktiniai gyvūnai. Tai reiškia, kad jie aktyviausi sutemus. Kasnakt jie gali nukeliauti daugybę kilometrų. Jie turi puikią regą, uoslę ir klausą. Kad galėtum juos sutikti, reikia rasti arba pačius žvėris, arba jų takus. Šernai laikosi savo įpročių. Kai kuriose vietovėse, keičiantis sezonams keičiasi ir maisto resursai, tad žvėrys gali nukeliauti toliau, kad pasimaitintų. 

Apskritai, vieno geriausio laiko nėra. Nors, kiek pastebėjau, viena ar dvi valandos po saulėlydžio – anksčiausias laikas. Žinoma, viskas priklauso ir nuo vietos bei sezono. Bet šernai, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, lengvai prisitaiko. Per COVID-19 pandemiją, daugybė medžiotojų negalėjo medžioti šernų savo teritorijose. Tada pastebėjome naują elgesio modelį – gyvūnai ėmė lankytis šėryklose dienos metu. 

Geriausią metų laiką pasakyti sunku. Visi sezonai turi savo ypatybių. Man patinka saugoti pasėlius liepą ir rugpjūtį – man tai labai smagu. Prisiartini prie gyvūno, o medžioklės tikslas – ne tik gauti geros mėsos, bet ir apsaugoti derlių. Ilgas laukimas bokštelyje žiemą – tikras kantrybės testas, bet jei išmoksti tai pamilti ir medituoti, tokia medžioklė būna itin raminanti. Pavasarį turime besiporuojančius ir čiulbančius paukščius, kraunančius savo lizdus, o vienerių metų šerniukai yra puikaus dydžio medžioklei. Vasarą šilta, tad nereikia tiek rūpintis, kad nesušaltum. Sakyčiau, tik vasaros pikas mažiau tinka medžioklei, nes sunku išlaikyti mėsą šviežią. Visus kitus sezonus mėgstu vienodai.

Jón Rúnar: Šernai laikosi savo rutinos. Jie yra protingi, stiprūs ir gali būti pavojingi. Silpnybių jie turi mažai. Jiems patinka užkandžiauti saldžiai, pavyzdžiui, kukurūzais, ir jie negali atsispirti dervai. Todėl mes, medžiotojai, galime sukurti vietas, kuriose šernai dažnai lankosi. Šernai miega dienomis ir gyvena mažomis grupėmis, dažniausiai apie 20 gyvūnų, o motina laikoma grupės galva. Kartais žindančios patelės jai padeda rūpintis mažiausiais šerniukais. Patinai su grupe liks tol, kol pasieks brandą, o tada ją paliks ir kurs naują su kitais jaunais patinais. Kuo vyresni yra šernai, tuo daugiau laiko jie leidžia vieni, aplankydami grupę tik tam, kad susiporuotų su patele ir kontroliuotų teritoriją. Šernų patinai kovoja dėl patelės ir tos kovos būna itin nuožmios – čia susitinka daugiau nei 100 kilogramų grynos raumenų masės ir peilių aštrumo dantys.

Žinodamas šernų gyvenimo būdą, medžiotojas užsitikrina didesnę tikimybę sumedžioti tinkamus gyvūnus. Nušovus dominuojančią patelę, jaunesnės sukurs savo grupes ir teritorijoje atsiras daugiau šernų. Su termovizoriais galima matyti, kad patelės turi plonesnę odą – jos „šviečia“ labiau nei patinai. Dominuojanti panelė taip pat dažnai turės pienu prisipildžiusius spenelius, kuriuos taip pat galima pastebėti. Kitos maitinančios patelės irgi kartais turi pieno, bet ne visuose speneliuose. Savo grobio žinojimas ir pagarba jam medžiotojui suteikia pranašumą. Protingai dalyvaudami gamtos gyvenime galime tapti efektyvesniais medžiotojais, nors kai kurie tokiais jau gimsta. 

Riccardo: Kaip jau sakė Jón Rúnar, šernai yra protingi gyvūnai, bet – labiau nei kiti kanopiniai – jautrūs maistui. Taip yra dėl to, kad jų, kaip ir žmonių, virškinimo sistema yra monogastrinė. Kiti kanopiniai turi poligrastinę virškinimo sistemą, todėl matome tauriuosius elnius ar danielius, kaip ir karves, gulinčius ant žolės valandų valandas – jiems reikia laiko suvirškinti maistą. Šernas naktį yra priverstas daug judėti, kartais nueiti net dešimt ar daugiau kilometrų, nes dieną jis slepiasi priedangoje. Maistas yra jo Achilo kulnas. Žinant tai, galima šernams paruošti šėryklų. Bet būtina pažinoti mišką, turėti įgūdžių atpažįstant pėdsakus ir, žinoma, suprasti gyvūnų įpročius. Turi užtikti juos naktį, judėjimo metu. Jei šėryklą pastatysi netinkamoje vietoje, šansų pamatyti šernus nebus. 

Ar naudojate jauką? Ką dar galėtumėte papasakoti apie šernų mitybą?

Jón Rúnar: Taip, jauką naudoju, tiek kukurūzus, tiek dervą. Šernai neminta vien kukurūzais – tai jiems tarsi desertas ar užkandis prieš ar po vakarienės. Bet jiems labai patinka derva. Tai padeda suprasti, kiek gyvūnų yra tavo teritorijoje. Derva yra svarbiau nei kukurūzai. Šernai mėgsta trintis į medžius, išteptus ja.

Riccardo: Žinoma, naudoju. Jauką gaminu ir šernams, ir kitiems kanopiniams ar plėšrūnams. Jame yra kukurūzų, karobo ir žirgams skirtų avižų. Tiesą sakant, mano „PowerScent“ turi 9 kvapus: obuolių, trumų, sardinių, vanilės, anyžiaus, gervuogių, šilauogių, šokolado ir rūkytos lašišos. 15 metų praleidau žvejybos industrijoje, kur daug dėmesio skiriama kvapų karpių žvejybai kūrimui, tad paprašiau vienos įmonės, kad sukurtų kvapą ir žinduoliams. Rezultatai buvo neįtikėtini. Praleidau daugiau nei metus testuodamas kvapą visoje Italijoje, kad būčiau tikras dėl jo efektyvumo. Šernai, kaip ir mes, gali valgyti mėsą, nors gali išgyventi ir be jos, bet geriausius rezultatus gavau naudodamas trumų, sardinių ir rūkytos lašišos kvapus.

Riccardo: Dabar mane veda mano patirtis, bet miške surasti pėdsakų dažniausiai nebūna sunku. Šernai po savęs palieka labai daug ženklų, nors kartais juos ir galima sumaišyti su tauriųjų elnių. Pavyzdžiui, jei miške randi nedidelį vandens telkinuką, gali būti tikras, kad anksčiau ar vėliau pro čia praeis šernas. Šernai ir kiti dideli gyvūnai bėgioja po miškus ir visada naudoja tuos pačius kelius, tad lengva juos pastebėti bet kuriuo metų laiku. Toks būtų pirmasis žingsnis. Tada reikia prisiminti, kad žvėrys yra baikštūs ir vengia žmonių; kuo diskretiškesnė, ramesnė ir labiau laukinė pasirinkta vieta bus, tuo daugiau šansų pamatyti gyvūną turėsi. Net ir dienos metu. 

Jón Rúnar: Reikia ieškoti šerno pėdsakų ir kitų ženklų. Šernai mėgsta būti ten, kur augmenija tanki, ir vaikšto vorele, palikdami gilius pėdsakus. Medžiojant šernus, visada svarbu atsižvelgti ir į vėjo kryptį. Kad užmaskuočiau savo žmogiškąjį kvapą, dažnai „išsimaudau“ dūmuose. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo sezono. Jie dažnai ateina į laukus pasimaitinti. Jei metai derlingi, daugiau laiko jie praleis miške. Taigi svarbiausia – atpažinti šernų takus ir suprasti prieigą prie maisto bei priedangos. Tada, kai atpažinsi bent dalį jų elgesio modelio, galėsi rasti gerą vietą jų tykoti ar laukti. 

Radote šerną, jis ramus, kas toliau? Kaip žinoti, kad tai tas, kurį reikia nušauti? Kaip pasiruošti šūviui ir nusitaikyti? 

Jón Rúnar: Jei užtinku šerną ir nesu tikras, ar tai – patinas, ar patelė, šiek tiek palaukiu, kad pažiūrėčiau, ar aplink nėra jauniklių, kurie man atskleistų, kad tai patelė. Jei jauniklių nėra, žiūriu į šerno sudėjimą. Jei tai patinas, bandau surasti geriausią poziciją šūviui. Tam gali reikėti prisiartinti arba panaudoti tai, kas aplink, kad šūvis būtų stabilus.

Kalbant apie taikymąsi, yra dvi populiarios vietos. Dalis medžiotojų sako, kad kulka, pataikiusi maždaug 5 centimetrai už ausies, yra pati efektyviausia. Kiti teigia, kad geriau yra įprastas šūvis į širdies-plaučių zoną. Priklausomai nuo situacijos ir šerno dydžio, galima pasirinkti bet kurį. Pirmajam variantui reikia mažesnio atstumo ir labai stabilios pozicijos. Antrajam reikia matyti daugiau gyvūno kūno, bet jį galima atlikti iš didesnio atstumo, nes yra kiek daugiau vietos efektyviam šūviui. Jei šernas ramus, šūvis į kūną greičiausiai nepaskatins jo bėgti labai toli. Bet jei jis buvo pilnas adrenalino po kovos ar dėl kitų priežasčių, net ir su taiklia kulka į širdį, šernas gali nubėgti dar labai toli. 

Prieš išeinant į medžioklę, dažniausiai jau žinai, kokio šerno norėtum – ar tai vienerių metų gyvūnas, dar mažesnis, gimęs pavasarį, ar kiek vyresnis. Taigi, pasirinkimas atliekamas dar prieš medžioklę. Žinoma, gali būti ir situacijų, kai nusprendi nepaleisti kulkos, net jei sezonas ir gyvūnas yra tinkami, bet, pavyzdžiui, jis yra per sunkus gabenimui su turima įranga. 

Riccardo: Mes turime vadovautis itin tiksliu planu. Taigi, jei man reikia sumedžioti suaugusią patelę, tokią ir medžiosiu. Mano asmeniniai etikos standartai neleidžia man šauti į pirmą sutiktą patelę: nešaunu į nėščias ar maitinančias. Laimei, šiandien technologijos yra sparčiai pažengę ir, naudodamas termovizorių, galiu ir naktį aiškiai matyti gyvūną, identifikuoti jo amžių, lytį ir statusą. Tam užtenka pažiūrėti į patelės spenelių ilgį arba patino dantis.

Kita didelė klaida būtų nušauti bandos matriarchę, nes ji saugo visą bandos istorinę atmintį. Ją visada reikia saugoti. Dėl to pasirenku vietą, iš kurios galiu lengvai stebėti gyvūnus; pašalinu nedidelius augalus ar medelius, kad kulka galėtų keliauti tiesiai ir švariai. Dažniausiai tai būna apie 50-70 metrų nuo šėryklos. Iš tokio atstumo susimauti praktiškai neįmanoma. Gyvūnai neturi kentėti: tai bet kurio gero medžiotojo auksinė taisyklė. Ir aš manau, kad bandymas šauti į galvą yra klaida. Šerno galva atrodo didesnė nei yra iš tiesų. Be to, ji daug juda, tad labai sunku užtikrinti, kad kulka pataikys ten, kur norime. Tinkamas plotas yra labai mažas, o rizika sužeisti gyvūną – labai didelė. Visada geriau šauti už peties, kiek žemiau nei kitus kanopinius, nes šernų širdis yra kiek žemiau. Šūvis į širdį ne visada garantuoja, kad gyvūnas iškart nukris, bet jį greičiausiai rasi už 50-100 metrų. 

Riccardo: Manau, būtina turėti žinių, atkaklumo ir kantrybės. Jei turi tai, turi viską, ko gali prireikti. 

Jón Rúnar: Išmok naudoti termovizinio ir naktinio matymo prietaisus dar namuose, kad visi šūviai būtų saugūs. Leisk laiką gamtoje nuo sutemų iki paryčių, kad susipažintum, kokius garsus leidžia naktiniai gyvūnai. Poziciją rinkis pagal vėjo kryptį. Vakarienę valgyk vėlai – kuo mažiau alkanas būsi, tuo patogiau jausiesi ir galėsi išlikti ramesnis bei išvengti judesių, kurie galėtų tave išduoti. 

Ar yra dar kas nors, ką norėtumėte pridėti?

Jón Rúnar: Niekada neik ieškoti galimai sužeisto šerno vienas arba nepasakęs kam nors, kas pažįsta teritoriją, kur eini. Visada turėk ištreniruotą šunį, kad jis surastų sužeistą gyvūną. Niekada nesigraužk dėl nepaleistos kulkos, kuri nebūtų buvusi 100 % saugi.

Riccardo: Geriausias pasiūlymas, kokį galiu sugalvoti, tai leisti daugiau laiko su žiūronais, fotoaparatu arba termovizoriumi, nes naktį gyvūnai elgiasi visai kitaip nei dieną. Praleisdamas daugiau laiko stebint gyvūnus įgausi žinių, reikalingų tam, kad medžiodamas galėtum pasiekti geriausių įmanomų rezultatų.