Medžioklė su varovais: jaudulys, džiaugsmas ir šimtametės tradicijos

Christin: Vokietijoje medžioklė siejama su daugybe tradicijų ir papročių. Ne išimtis ir medžioklės su varovais. Jos įprastai vyksta lapkričio ir gruodžio mėnesiais. 

Planavimas prasideda daugybe savaičių anksčiau. Nustatoma, kurioje medžioklės ploto dalyje bus medžiojama. Tada nusprendžiama, kur bus medžiotojai, atskirai tikrinami ir ruošiami bokšteliai ar medžiotojų buvimo vietos. Galiausiai, sukuriamas planas, kaip ir kada atvesti medžiotojus iki jiem paskirtų lokacijų, kad procesas būtų kuo sklandesnis. 

Krzysztof: Ruduo – tai pasiruošimo medžioklei su varovais sezonas. Kaip tai atrodo statistiniam lenkų medžiotojui? Tikrinama įranga, kalibruojama optika, perkama amunicija, o kartu – ruošiami sumuštiniai, kava ir arbata medžioklės dienai. Žinoma, jei trumpai, svarbiausia medžioklės metu yra atmosfera ir saugumas. 

Medžiotojai nekantriai laukia medžioklės su varovais. Viena iš pirmųjų išvykų vadinama Šv. Huberto medžiokle, ji įprastai vyksta lapkričio 3-ąją ar panašiu metu. Tai – labai ypatinga medžioklė, prieš kurią dažnai laikomos lauko mišios. Dažnai tai būna pirmoji sezono medžioklė ir puiki proga susitikti su bendraminčiais. Medžioklės su varovais metu galima naudoti tik ginklus su klasikiniais taikikliais, o, medžiojant nuo žemės, taikiklio priartinimas negali būti didesnis nei 3x.

Riccardo: Turiu daug patirties šernų medžioklėse su varovais čia, Italijoje. Dalyvavau daugybėje jų, man visada įdomu stebėti, kokie skirtumai pasitaiko keliaujant iš vieno regiono į kitą. 

Apskritai, medžioklė prasideda apie dešimtą ryto, bet prieš tai, jau apie šeštą, sekliai kimba į darbą ir ieško šernų pėdsakų, kad užtikrintų, jog pasirinktoje teritorijoje bus gyvūnų. 

Tam yra daugybė būdų. Pirmasis yra specialiai tam treniruotas šuo, galintis užuosti gyvūnų pėdsakus: ne tik šviežius, bet ir išlikusius iš praėjusios nakties. Vis dėlto labai sunku išmokyti šunį patikimai ieškoti pėdsakų. Kitas būdas yra naudoti seklius, kurie, stebėdami žemę, gali suprasti, ar gyvūnai čia buvo užklydę praėjusią naktį. 

Gyvūnų sekimas yra itin populiarus centrinėje Italijoje bei ten, kur medžioklę su varovais sudaro tik keli medžiotojai – kai teritorija yra maža, nori būti tikras, kad joje tikrai yra gyvūnų. 

Italijoje taip pat naudojame ir nedidelę medžioklę su varovais, vadinamą „girata“, kenkėjų kontrolei: giratą sudaro vienas šuo ir daugiausiai 12 medžiotojų. Giratą organizuojame, kai neįmanoma įgyvendinti tipinės medžioklės su varovais, nes teritorija yra per maža arba neatitinka saugumo reikalavimų (pavyzdžiui, netoliese yra namų ar gatvių). Sekti gyvūnus prieš giratą yra tiesiog būtina. 

Kai dalyvauja daug medžiotojų (nuo 50 iki 100), galima apimti didesnį plotą, kuriame garantuotai bus gyvūnų; tokiu atveju gyvūnų sekimas yra betikslis, kadangi apžvelgti didelę teritoriją reikia daug pastangų.

Riccardo: Termoviziniai prietaisai gali būti labai naudingi sekliams prieš medžioklę. Sezono pradžioje arba esant sausam orui pėdsakus aptikti praktiškai neįmanoma, šunims taip pat sunku ką nors užuosti, kai aplink sausa. Taip medžiotojai yra priversti ruoštis medžioklei su varovais nežinodami, kokie gyvūnai jų laukia. Kartais organizatorius pasirenka mažesnę teritoriją, nes tokiu atveju, jei ten nebus gyvūnų, bus lengviau perkelti visus medžiotojus į kitą vietą. Bet tam sugaištama daug laiko. 

„Nekaltas“ termovizorius gali būti labai, labai naudingas tokiomis sąlygomis, kadangi sekliai šernų gali ieškoti naktį, o ne paryčiais. Sezono pradžioje gyvūnai yra tylūs ir ramūs, tad, jei pamatysi juos naktį (likus dar daug valandų iki medžioklės), gali būti tikras, kad rasi juos ir dieną. 

O štai sezonui įsibėgėjus, sekliai paiešką gali pradėti ryte, prieš tekant saulei, kai atvirose pievose šernai vis dar yra aktyvūs. Aukštos klasės termovizoriaus, pavyzdžiui „Merger LRF XP50“, „Helion 2 XP50 PRO“, taip pat ir the „Axion 2 XG35“ ar net „Thermion 2 XP50 PRO“ (žinoma, jei jis naudojamas kaip monoklis), dėka gali apimti didelį plotą, pastebėti žvėris iš labai toli ir lengvai juos suskaičiuoti.

Christin: Su termovizoriumi galiu stebėti aplinką, kai nieko nevyksta. Čia labai naudingas ir termovizorius su tolimačiu. Tokiu būdu gali įvertinti atstumus visomis kryptimis ir atsižvelgti į tai planuodama galimą šūvį. Be to, termovizorius padeda pamatyti, kur guli nušautas gyvūnas, ar jo paieškose vėliau.

Krzysztof: Prieš medžioklę su varovais, medžioklės vadas dažnai tikrina teritoriją, kad įsitikintų, jog ten yra gyvūnų. Asmeniškai man ypatinga yra kiškių medžioklė. Jos metu patiriu neįtikėtinai daug emocijų, be to, tai – geriausia mėsa šventiškam paštetui. Taigi, jei esi medžioklės vadas, verta apžiūrėti laukus naktį, kad įsitikintum, jog ten yra kiškių ar fazanų. Tam puikiai tinka termoviziniai žiūronai, pavyzdžiui, „Merger LRF XP50“, kurių dėka galime lengvai identifikuoti ir suskaičiuoti žvėris naktį, kad kitą rytą galėtume efektyviai juos medžioti.

Christin: Medžioklė su varovais prasideda anksti ryte. Visi dalyviai susirenka nustatytoje vietoje. Jie dėvi signalinių spalvų drabužius (dažniausiai – ryškiai oranžinius), kad lengvai vienas kitą pamatytų. Medžiotojai sveikinasi, tarpusavyje dalijasi informacija, tikrinami jų medžioklės leidimų galiojimai. Tada medžioklės vadovas sako kalbą, kurios metu paaiškina procedūrą ir perskaito nelaimingų atsitikimų prevencijos taisykles. 

Tuomet detaliai paaiškinama, kokius leidimus gavo medžiotojai, t.y., kokius žvėris galima medžioti tą dieną. Tada paskelbiamos grupės ir medžiotojai atitinkamai pasiskirsto. Kiekvienai grupei yra priskirtos vietos ir laikas, kur ir kada jos turi atsirasti.

Kiekvienoje grupėje yra vietinis ekspertas, kuris palydi medžiotojus iki jiems priskirtų vietų. Šis žmogus taip pat žino, ko ieškoti kiekvienoje vietoje ir kokie yra šaudymo nuotoliai. Jis viską parodo ir papasakoja medžiotojams, kol šie keliauja į savo vietas. 

Kai tik medžiotojas užima savo poziciją, jis iškart gali paleisti šūvį. Kaip taisyklė, šaulio pozicija yra bokštelyje, tačiau įmanoma stovėti ir ant žemės. Savo vietos negalima palikti visos medžioklės metu (įprastai nuo trijų iki penkių valandų). Čia saugumas yra svarbiausias.

Kai visi medžiotojai užima savo vietas, į medžioklės teritoriją atvyksta varovai ir šunų vedliai. Kartu jie eina pro medžius ir krūmus vadinamąja „varovų grandine“, kad išjudintų žvėris ir šie pradėtų judėti link medžiotojų. Šio proceso metu varovai į save atkreipia dėmesį įvairiais būdais, tarp kurių yra ir šaukimas. Šunys dirba krūmuose ir kitose sunkiai pasiekiamose vietose. 

Krzysztof: Lenkijoje medžioklė su varovais vyksta dviem skirtingais būdais. Pirmasis yra klasikinė medžioklė nuo žemės, antrasis vadinamas švedišku metodu, nors iš tiesų jis neturi nieko bendro nei su Švedija, nei su švedų medžioklės stiliumi.

Medžiotojai sustoja vienoje miško ar kitos teritorijos pusėje, o varovai – dideliu atstumu priešais juos. Kai medžiotojai ir varovai pasiskirsto ir pastarieji pradeda darbą, prasideda svarbiausias dalykas – pati medžioklė. Medžiotojai laukia žvėrių, kurie tuoj pasirodys prieš juos. Kai varovai priartėja prie medžiotojų linijos, įtampa ima kilti. Pasak senesnių medžiotojų, pirmiausia visada pasirodo lapė, o ją seka šernas. Žinoma, tai taikoma medžioklei, kurios metu tikimės šernų. 

Medžioklė, kurioje tikimės paukščių, atrodo visai kitaip nei ta, iš kurios tikimės didelių žvėrių. Principas yra identiškas, bet vietovė ir naudojamų ginklų bei amunicijos tipas turi įtakos medžioklės stiliui. Pavyzdžiui, paukščius šaudome su šratais, o šernus – su kulkomis. Nepaisant to, klasikinės medžioklės su varovais taisyklė visada išlieka ta pati: varovai ir šunų vedliai vienoje pusėje, medžiotojai – kitoje.

Švediškos medžioklės metu medžiotojai būna bokšteliuose. Dažniausiai tai praktikuojama dideliuose miškuose, čia įprastai tikimės elnių ir šernų. Taisyklės labai panašios į tas, kurias papasakojo Christin, įskaitant ir medžiotojo prievolę išbūti bokštelyje visą laiką. 

Varovai taip pat elgiasi kiek kitaip nei tada, kai medžiojame nuo žemės. Taip yra dėl to, kad skiriasi medžiotojų pozicijos. Bokšteliai sukuria uždarą erdvę, o varovai juda nuo pradinės linijos link medžioklės ploto centro, taip natūraliai priversdami judėti ir žvėris. Tai dažnai vadinama tyliu varymu, kadangi žvėrys nėra gąsdinami, juda lėtai. Tokia medžioklė turi daug pliusų. Pirmiausia, gyvūnų judėjimas yra daug geriau subalansuotas. Judėdami lėčiau, jie suteikia medžiotojui daugiau laiko pasirinkti ir tinkamai pasiruošti šūviui. Medžioklė yra efektyvesnė, šūviai – tikslesni, tad jų yra daug mažiau nei klasikinėje medžioklėje su varovais, kurios metu medžiotojas turi daug mažiau laiko tiksliai nusitaikyti. Šiam medžioklės tipui netaikomas maksimalaus taikiklio priartinimo principas. Medžiotojas gali laisvai pasirinkti tokį priartinimą, koks labiausiai tinka vietovei ir žvėrims. 

Christin: Pasibaigus medžioklei su varovais, daugiau šaudyti neleidžiama. Medžiotojas gali palikti bokštelį ir laukti, kol jo atvažiuos pasiimti žmogus, ten jį palikęs. 

Medžiotojai, varovai ir šunų vedliai dar kartą susitinka toje pačioje vietoje, kur prasidėjo veiksmas. Sumedžioti žvėrys surenkami ir jais pasirūpinama. Kai surenkami visi gyvūnai, „patiesiamas takas“. Tai – dalis tradicijos. Gyvūnai paguldomi ir ant jų uždedamos eglės ar kėnio šakelės. Yra aiškios taisyklės, kur koks gyvūnas turi gulėti, o medžiotojas – stovėti. 

Kitas medžioklės paprotys – rago pūtimas. Kiekviena rūšis turi savo signalą, kurį pučia tai mokantys daryti medžiotojai. Po to, medžiotojams, kuriems pavyko ką nors sumedžioti, medžioklės lyderis atiduoda jų grobį. 

Galiausiai, visi dalyviai susitinka „Schüsseltreiben“. Čia jie valgo, atsigaivina alumi ir toliau tęsiami medžioklės papročiai. Pavyzdžiui, paskiriamas medžioklės karalius, o kartais vyksta ir medžioklės teismas. 

Apskritai, medžioklė su varovais asocijuojasi su daug jaudinančių ir smagių akimirkų, o tradicijos ir papročiai užima labai didelę rolę.

Krzysztof: Pasibaigus medžioklei, visada prasideda didelis sujudimas. Diskutuojame apie tai, kas vyko, sveikiname vienas kitą su sėkmingais šūviais. Kai turime medžiotoją, kuriam pavyksta sumedžioti pirmą konkrečios rūšies žvėrį, vyksta medžioklės krikšto ceremonija. Tokiu atveju, jei medžioklėje dalyvavo ir signalininkai, jie pasirūpins specialiu garsu. Krikšto metu visi medžiotojai nusiima kepures. Šis krikštas – labai simboliškas ir atliekamas su gyvūno krauju. Jei gyvūnas – plėšrus, kraujas nenaudojamas, arba jo būna labai mažai. Ceremonijos metu ant medžiotojo kaktos piešiamas kryžius. 

Darzbór!