M. Sämmeris: nereikia daug, kad būtume laimingi

Užaugau kaime. Mūsų namai buvo apsupti miško. Kai buvau trejų, senelis vesdavosi mane grybauti, būdamas mažas pradėjau žvejoti – vis dar gerai prisimenu, kaip plikomis rankomis šaltinyje pagavau pirmąjį upėtakį. Visada jutau labai stiprų ryšį su gamta. 

Man patinka idėja, kad daug ką galiu užsiauginti pats. Laikau bites, turiu vištų, sode auginu vaisius, o darže – daržoves. Nesu ūkininkas, bet visada norėjau, kad ant mano stalo būtų ir kokybiškos mėsos. Taip atradau medžioklę. 

Tačiau jūs teisi, dabar gyvenu visiškai kitokį gyvenimą, nei būdamas dvidešimties. Tuo metu daug ir sunkiai dirbau aukščiausio lygio Miuncheno restoranuose, kurie buvo įvertinti „Michelin“ restoranų gido kritikų. Kurį laiką buvau šefas vienoje Viduržemio jūra plaukiojusioje jachtoje, o tada nusprendžiau pradėti savo maitinimo verslą. Komanda augo, teko dirbti net tokiuose renginiuose, į kuriuos susirinkdavo 600 ir daugiau svečių. Galiausiai vieną dieną supratau, kad išgyvenu tą patį stresą, kurį jausdavau dirbdamas restorane. Tad ėmiausi naujo projekto – pradėjau rašyti receptų knygas. Ši svajonė kirbėjo nuo tada, kai 2000-aisiais leidausi į metus trukusią kelionę po Australiją. Dienas leisdavau namelyje ant ratų, plaukiojau banglente ir tiesiog gyvenau lengvą gyvenimą. Ten pajutau itin stiprų ryšį su gamta. Tiesiogine šio žodžio prasme miegodavau po žvaigždėtu dangumi, gamindavau paprastus patiekalus ir mėgavausi laisve. Tai buvo pati geriausia gyvenimo pamoka, leidusi suprasti, kas svarbu, o kas ne taip reikšminga. Supratau, kad norint jaustis laimingam, man reikia visai nedaug – būti po atviru dangum, laukinėje gamtoje, justi ryšį su ja. 

Gyvenimo džiaugsmas susideda iš mažų dalykų, tiesa?

Žinoma! Kiekvieną dieną stengiuosi pasisemti įkvėpimo iš gamtos. Naujų idėjų savo receptams taip pat ieškau gamtoje. Mėgstu grybauti, uogauti, rinkti žoleles.

O kaip atradote medžioklę? 

Šeimoje medžiotojų nebuvo, tačiau netoliese gyvenęs bičiulis medžiotojas vis stebėdavosi, kodėl aš nemedžioju? Ilgą laiką buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad medžioklė – ne man. Bet maždaug prieš septynerius metus jis įkalbėjo mane pabandyti. Smalsumas nugalėjo ir galų gale supratau, kad medžioklė – tai ne tik šaudymas, tai kur kas daugiau. Medžioklė – tai buvimas gamtoje, rūpinimasis gyvūnais ir jų buveinėmis, pagarba gamtai, jau neminint nuostabaus elnienos skonio… 

Kokius gyvūnus dažniausiai medžiojate? 

Tai, ką randu už savo namų slenksčio. Gyvenu Vokietijos pietuose, Bavarijoje, mažame kaimelyje prie Amerio ežero. Nemėgstu medžioti valstybiniuose miškuose, nes manau, kad čia praktikuojama ne visai sąžininga ir tvari medžioklė. Aš – etiškos medžioklės šalininkas, tad dažniausiai medžioju privačiose teritorijose, iki kurių – vos dešimt minučių kelio nuo mano namų. 

Dažniausiai tai stirnos, šernai, dar triušiai, žąsys, antys. Žiemą medžioju lapes, kurios kelia rimtą pavojų tam tikroms retoms paukščių rūšims. Taip pat šernus – jų populiacija sparčiai auga, šernai sėja įvairias ligas, kaip afrikinis kiaulių gripas. Tad medžiotojų vaidmuo tampa itin svarbus. 

Kas jums labiau patinka – medžioti vienam ar su bičiuliais?

Labiausiai mėgstu medžioti su šunimi, bet patinka ir su draugais, ypač, jei tai paukščių medžioklė. Kartais sulaukiu kvietimų į medžioklę su varovais, bet, turiu pripažinti, nesu didžiausias šio tipo medžioklės gerbėjas. Smagiausia vis dėlto leisti laiką miške tyloje ir ramybėje. 

Ar medžiojate iš bokštelio?

Jei į medžioklę leidžiuosi vienas, lipu į bokštelį arba sėlinu mišku. Jei tai paukščių medžioklė, pasistatau maskuojančią palapinę, apsirengiu maskuojančiais drabužiais ir skleidžiu keistus garsus paukščiams privilioti. Varniena nėra pati skaniausia mėsa, tačiau svarbu kontroliuoti šių paukščių populiaciją, nes varnos – plėšrūnės, jos naikina kitų paukščių lizdus, vagia jų kiaušinius, kartais net medžioja triušių jauniklius.

Kuo giliau į mišką, tuo geriau supranti, kokį disbalansą gamtoje sukūrė žmonės. Ypač tokioje tankiai apgyvendintoje šalyje kaip Vokietija. Per koronaviruso pandemiją žmonės ėmė masiškai kraustytis iš miestų į mažesnius miestelius ir kaimus, taip išstumdami laukinę fauną iš jiems įprastos aplinkos. Prieš kelias savaites miške pastebėjau du nuogalius… Atrodo, žmonės tiesiog kraustosi iš proto. Tokie atklydėliai trikdo gyvūnus, jie priversti slėptis giliai miškuose, dienos metu nebeišeina pasimaitinti, tad ir medžiotojams tampa sudėtinga juos aptikti. 

Visų pirma, medžioklė – tai rūpestis gamtos gerove. Aš pats turiu plotelį miško, tad gerai žinau, kaip gamtoje viskas susiję. Esu be galo dėkingas gamtai už tai, kad jos dėka ant savo stalo galiu turėti tai, kas geriausia – žvėrienos. Tai ypatinga dovana. Grįžti iš medžioklės su laimikiu, ruoši maistą ir juo mėgaujiesi. Taip ir turėtų būti. Manau, visi turėtų būti vegetarais arba, priešingai, valgyti pačią natūraliausią mėsą. 

Vieni medžioja tik dėl mėsos, kiti į mišką traukia pravėdinti galvą. O jūs? Ar sėlinant mišku galvoja sukasi nauji receptai, naujos idėjos?

Abu variantai! Kartais belaukiant miške į galvą tikrai ateina naujų idėjų. Tačiau kartais norisi tiesiog apie nieką negalvoti, atsipalaiduoti nuo streso, tiesiog sėdėti ir klausytis gamtos garsų, paukščių dainų. Tai toks kontrastas kasdieniam greitam tempui, nuolatiniam telefono pypsėjimui ir „Instagramo“ srautui… Net džiaugiuosi, kai miške nėra ryšio, nors saugumo prasme tai nėra labai gerai. Kartais tiesiog specialiai išjungiu telefoną. 

Kokiu paros metu labiausiai mėgstate medžioti? 

Vakare, kai temsta. Taip pat mėgstu vasaros rytus, kad ir kaip sunku keltis iš lovos 4 val. ryto… Bet nuvažiuoji į mišką, pamatai tą magišką vaizdą ir tiek tereikia. Kai kuriuos gyvūnus, pavyzdžiui, šernus, medžioju naktį. Tada su savimi imu „Pulsar“ naktinio matymo prietaisus. Turiu savo mėgstamą skaitmeninio naktinio matymo įrenginį „Forward F455S“. Be jo būtų neįmanoma aptikti šernų naktį tamsoje. 

Jūsų medžioklės nuotykiai greitai nuguls į naująją knygą, skirtą žvėrienos patiekalams. Kaip sekasi ją rašyti?

Rašymas – sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas. Visos mano knygos tam tikra prasme yra autobiografinės. Pirmoji – „The Great Outdoors“ – buvo dedikuota maisto gaminimui stovyklaujant. Joje taip pat galima rasti istorijų apie kopimą į kalnus, laipiojimą uolomis, žygius ir dviračių sportą. Norėjau skaitytojams pristatyti išskirtines asmenybes, kaip buvęs laipiojimo ledu čempionas Markusas Bendleris. Receptus visada stengiuosi apipinti istorijomis, nes noriu sukurti kitokią receptų knygą. 

Antroji mano knyga – „The Great Outdoors: Winter Cooking“ – pasakojo apie sotų žiemišką maistą. Ji iliustruota mano nuotraukomis iš slidinėjimų Gruzijoje ir Norvegijoje. Ir dabar prieš akis iškyla tie Kaukazo kalnų, padengtų 3,5 metrų storio sniego sluoksniu, vaizdai. Nuostabus žiemos jausmas!

Tokiu pat principu rašau ir savo naująją knygą apie medžioklę – stengiuosi, kad skaitytojas pajustų, ką iš tiesų reiškia medžioti. Knygoje bus interviu su profesionaliais medžiotojais, atskleidžiančiais šio sudėtingo ir įdomaus užsiėmimo unikalumą. Taip pat bus istorija apie mano bičiulį medžiotoją, siuvantį aukščiausios kokybės odinius drabužius medžiotojams ir gamtos gerbėjams. Galiu pažadėti, kad tai bus kur kas daugiau nei įprasta receptų knyga!

Manau, bestseleriu knyga tampa atsitiktinai. Arba tada, kai turi puikų planą ir gebi numatyti tendencijas. Pirmoji mano knyga iš tiesų buvo kruopščiai suplanuota, be to, ji pasirodė pačiu tinkamiausiu metu – prieš pat koronaviruso pradžią. Knyga buvo žaibiškai išparduota visame pasaulyje, nes tuo metu, kai daugelis ir vėl iš naujo atrado gamtą, žmonėms kaip tik reikėjo „pabėgimo plano“. Savo knygoms visada kuriu trumpą, vaizdingą video pristatymą – tai leidžia skaitytojams pasijusti siužeto dalyviais. Žinoma, pats produktas turi būti unikalus ir traukiantis akį. Receptai, kuriais dalinuosi, daugiausia tvarūs, iš organiškų produktų, gana lengvai paruošiami. Jie tikrai skiriasi nuo restoraninės virtuvės patiekalų. Mano paskutinė knyga „The Great Outdoors: Hello Nature“ Frankfurto knygų mugėje pelnė sidabro medalį, buvo apdovanota kartu su naujausiomis didžiųjų autorių, kaip Jamie Oliveris ar Yotam Ottolenghi, knygomis, sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. 

Ar pasiilgstate to laisvės jausmo, kai keliavote po Australiją ar leidote laiką jachtoje Viduržemio jūroje?

Labai pasiilgstu keliavimo, klajonių po svečias šalis, naujų atradimų ir ne visada patogaus gyvenimo. Paskutinį kartą į ilgą kelionę leidausi 2011 m. Tąkart keliavau į Peru ir kopiau į 6 viršukalnes, aukštesnes nei 6000 m. Šiai kelionei ruošiausi daugiau nei metus, kruopščiai planavau maršrutą, buvau parengęs tikslų maisto planą. Turiu pripažinti, kad labai pasiilgau tų laikų ir tokių pabėgimų. Manau, Aliaska ar Namibija galėtų būti puikus pasirinkimas kitam nuotykiui…