Kaip atrodo profesionalaus medžiotojo diena?

Nathan: Australijos ekosistema – itin unikali ir jautri. Dauguma gyvūnų, kuriuos medžioju, yra atvežtinės, invazinės rūšys. Šie atvežtiniai gyvūnai yra tiesiogiai susiję su mūsų mažų vietinių gyvūnų populiacijų mažėjimu, o kartais ir visišku išnykimu. Todėl daugeliu atvejų, ypač žemės ūkio srityje, kur grėsmė kyla ir derliui, vienokia ar kitokia medžioklė yra būtina. Taip atsiranda profesionalių paslaugų ir medžiotojų pagal užsakymą poreikis – jis, žinoma, priklauso nuo žemės tipo, rūšių, aplinkos bei draudimo reikalavimų.

Nesakyčiau, kad medžioklė pagal užsakymą yra itin populiarus pasirinkimas Australijoje, kadangi ši veikla gal būti labai varginanti ir kebli. Aš pats iš pradžių medžiojau tik savo malonumui, tada ėmiau rodyti itin gerus rezultatus, vis aktyviau dalyvavau profesionaliose medžioklėse. Galiausiai, savanoriškai teikiamų paslaugų pasidarė per daug. Turėjau pasirinkti, ar medžioti mažiau, ar tapti stuburinių kenkėjų kontrolieriumi ir teikti medžioklės paslaugas pagal užsakymą. 

Riccardo: Italijoje būti profesionaliu medžiotoju reiškia turėti įgūdžių ir daugelyje kitų sričių: turi būti geras fotografas, videografas ir rašytojas. Tokiu būdu turėsi daugiau galimybių susitarti dėl partnerysčių su medžioklės industrijoje veikiančiomis įmonėmis, ieškančioms žmonių, kurie galėtų padėti reklamuoti produktus socialiniuose tinkluose.

Italijoje visa laukinė gamta priklauso Vyriausybei, tad parduoti gali vos kelis gyvūnus, ir tam reikia turėti valstybės patvirtintus sertifikatus bei kvalifikacijas. Tačiau laikai keičiasi, tad tikėtina, kad jau greitu metu bus paprasčiau užsidirbti iš pardavimų ar kenkėjų kontrolės paslaugų, kurių reikia ūkininkams. 

Ar kenkėjų kontrolė – pagrindinė jūsų veikla?

Nathan: Ne, mano pagrindinis darbas – mechanikos inžinierius, o kenkėjų kontrole užsiimu laisvu laiku. Įprastai tai darau 2-4 naktis per savaitę. 

Riccardo: Nesakyčiau taip. Be medžioklės, daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, kur dirbu su įvairiais prekių ženklais, fotografuoju bei filmuoju – kartais kuriu turinį kitiems prekių ženklams, o kartais su kamera lydžiu kitus medžiotojus.

Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena? Kokios jūsų pareigos?

Riccardo: Praleidžiu labai daug laiko socialiniuose tinkluose, čia reklamuoju turinį, sukurtą įmonėms bei žurnalams, su kuriais bendradarbiauju. Prieš publikuojant, nuotraukas bei vaizdo įrašus reikia suredaguoti, tai įprastai užima nemažą mano ryto dalį. Tris dienas per savaitę, po pietų, einu į mišką patikrinti savo šėryklų, kad įsitikinčiau, jog jos visada paruoštos naudoti. Vėlyvą popietę pradedu ruoštis medžioklei – miške mane rasite nuo 7 vakaro iki 11 nakties. Į namus grįžtu apie vidurnaktį, bet, jei sumedžioju šerną, privalau nuvykti iki oficialios skerdyklos, kur jį patikrinti turi sertifikuotas veterinaras. Kai neinu medžioti, keliauju fotografuoti ar filmuoti.

Nathan: Nuo 7 ryto iki 4 vakaro dirbu savo inžinerinį darbą. Po to, įprastai jau sutemus ir su termovizinio matymo prietaisu rankoje, prasideda medžioklė pagal užsakymą.

Savo eiga ir pareigomis profesionali medžioklė primena daugumą įprastų darbų. Turi atlikti rizikos vertinimą, užtikrinti atitiktį saugumo reikalavimams ir panašiai. Priklausomai nuo aplinkos, mes bendradarbiaujame su žemės savininkais bei, kartais, vietine policija. Kai viskas atitinka visus saugumo reikalavimus, pradedame naktinę medžioklę. Ieškoti galime bet ko – nuo žiurkių ir kiškių iki didelių elnių rūšių. Didelę mano profesionaliai medžiojamų gyvūnų dalį sudaro plėšrūnai – lapės, laukinės katės ir šunys.    

Riccardo: Kenkėjų kontrolė reikalauja nuolatinių pastangų visais sezonais, nuo sausio iki gruodžio. Medžioklė, tuo tarpu, veikia kitaip – ji priklauso nuo sezono ir vietos įstatymų: sausį su savo šuniu keliauju medžioti slankų, nuo vasario iki kovo vidurio ieškau danielių – jauniklių ir sulaukusių vienerių metų. Gegužė–liepa yra šernų medžioklės iš bokštelio sezonas. Rugpjūtį medžioju stirninus, nuo rugsėjo iki lapkričio pradžios – fazanus bei kitus paukščius su šunimis. Nuo lapkričio iki sausio pabaigos tęsiasi šernų medžioklės su varovais sezonas, taip pat ir danielių bei slankų. Tarp viso to dar leidžiuosi į keliones su savo klientais-medžiotojais kaip filmų kūrėjas. 

Nathan: Australijoje tai visus metus trunkantis darbas.

Ar tai, kad medžioklė jums yra darbas, nesumažina proceso malonumo? 

Nathan: ​Tai – aistra ir gyvenimo būdas. Man patinka visi medžioklės aspektai, gal išskyrus tik dokumentų tvarkymą (šypsosi). Bet medžiokle laisvalaikiu mėgaujuosi ne mažiau nei anksčiau ir turiu nusibrėžęs aiškias ribas tarp jos ir kenkėjų kontrolės. 

Riccardo: Žinoma. Kai buvau įsitraukęs į žvejybos industriją, mėgau garsią Hemingvėjaus frazę: „Bloga diena žvejojant yra geriau nei gera diena darbe.“ Tai tiesa, bet kai aistra tampa darbu, dalis poezijos dingsta. 

Tačiau praleisti dieną gamtoje visada yra geriau nei dirbti gamykloje. Jei nepavyksta sutikti gyvūno, net negauni progos nuspausti gaiduko ar kameros mygtuko, dauguma galvoja, kad laikas iššvaistytas veltui; bet aš manau, kad diena, praleista gamtoje, visada yra geriausiai įmanomai praleista diena. 

Riccardo: Kenkėjų kontrolei naudoju termovizinius prietaisus – taikiklį ir monoklį. Skaičiuojama, kad Italijoje yra apie 2.3 milijono šernų, o tokie dideli skaičiai mums, medžiotojams, reiškia daug galimybių. Galime juos medžioti regioniniuose parkuose, kur medžioklė yra draudžiama, be jokių vietos ir laiko apribojimų (žinoma, taikomi tam tikri saugumo reikalavimai, pavyzdžiui, atstumui nuo namų ir gatvių). Tai taip pat reiškia, kad galime naudoti naktinio ar termovizinio matymo prietaisus, nors jie ir draudžiami daugelyje Italijos regionų. Kenkėjų kontrolė persidengia su šernų medžioklės sezonu, todėl pavasarį ir vasarą vien dėl šių rūšių į mišką einu 4 kartus per savaitę. 

Kai einu medžioti dėl savęs, turiu daugybę pasirinkimų: kalbant apie šernus, man pasisekė, nes gyvenu regione, kur naktinio matymo prietaisai leidžiami ir šernų medžioklei, ne tik kenkėjams. Kitais atvejais, naudoju tradicinius taikiklius ir žiūronus. 

Nathan: ​Dauguma mano įrangos ir ginklų sutampa. Savo malonumui elnius medžioju dienos šviesoje, sąžiningo persekiojimo sąlygomis, kurios kelia daugiau malonių iššūkių. 

Medžiokle pagal užsakymą daugiausiai užsiimu naktį ir tam naudoju termovizinius prietaisus, tačiau didžiausias skirtumas yra slopintuvas. Gyvenu Naujajame Pietų Velse, Australijoje, ir čia slopintuvą galiu naudoti tik tada, kai medžioju pagal užsakymą, ir tik gavęs griežtai reglamentuojamą leidimą.  

Kurie „Pulsar“ prietaisai yra jūsų mėgstamiausi ir kodėl?

Riccardo: „Pulsar Thermion 2 LRF XP50 PRO“ suteikia man viską, ko tik reikia tikslumo ir saugumo atžvilgiu. „Thermion“ – aukščiausios klasės prietaisas, tad jo naudojimui ribų nėra – netrukdo nei rūkas, nei saulė, vėjas, žiema ar vasara… Kiekvienoje situacijoje gali laikyti jį pačiu ištikimiausiu kompanjonu. 

Be to, naudoju ir monoklį, kad praplėsčiau savo matymo lauką, o tai leidžia padidinti tikimybę, kad miške pastebėsiu šerną. „Axion 2 XQ35 LRF“ tobulai tinka daugeliui situacijų. Galimybė reguliuoti vaizdo apdorojimo algoritmus naudojant tris skirtingus jautrumo lygius, kartu su integruotu filtru, leidžia visada gauti geriausios kokybės vaizdą nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Nathan: Visada džiaugiuosi naudodamas savo „Helion 2 XP50 PRO“ termovizorių. Naktimis praleidžiu valandas žiūrėdamas pro jį ir vaizdo kokybei vis dar niekas neprilygsta. Man taip pat patinka ir kaip veikia „Thermion 2 LRF XP50 PRO“ taikiklis, o ypač patogi yra LRF (tolimačio) funkcija, pasiekiama vieno mygtuko paspaudimu. Medžiojant mažus kenkėjus su oriniais ir mažo kalibro šautuvais, tikslaus atstumo žinojimas yra būtinas taikliam šūviui.