Išlikti gyvam: karo siaubas Mariupolyje mūsų kolegos iš Ukrainos Maksimo Siverskio akimis

Laimė, Maksimui pavyko išgyventi ir iš pragaro ištrūkti gyvam. Šiandien su juo kalbamės Lietuvoje, praėjus vos trims dienoms po to, kai jis nusileido Vilniaus oro uoste. Šis pokalbis – apie tai, ką teko išgyventi jaunam vaikinui, kokios išgyvenimo taktikos laikėsi karo zonoje atsidūrusi jo šeima, ir apie sudėtingą kelionę į saugų užutėkį. 

Nepaisant kalbų apie nuolatinę karo grėsmę, Ukrainoje mažai kas tikėjosi, kad karas išties prasidės – XXI amžiuje spręsti konfliktus ginklais atrodė pernelyg absurdiška ir kvaila. Tačiau vasario 24 d. karas vis dėlto prasidėjo. 

Ta diena Mariupolyje tekėjo ramia vaga – mieste nevyko jokių karinių veiksmų, mat pagrindinis Rusijos puolimas buvo nukreiptas į sostinę Kyjivą ir Charkivą iš Baltarusijos pusės. „Jei man nebūtų pranešę, kad prasidėjo karas, nebūčiau to žinojęs,“ – prisimena Maksimas. 

Jo gimtojoje šalyje nedelsiant buvo įvesta karo padėtis, uždarytos visos transporto jungtys, vidaus ir tarptautiniai maršrutai. Judėjimas šalyje buvo paralyžiuotas. Kiek vėliau šie ribojimai buvo atšaukti, tačiau pirmosiomis karo dienomis žmonės buvo priversti likti ten, kur karas juos ir užklupo. 

Situacija Mariupolyje ėmė žaibiškai keistis, o gyvenimas mieste su kiekviena diena vis labiau priminė apokaliptinio filmo siužetą. Kovos prie Mariupolio užvirė jau vasario 25-ąją. Iš pradžių laukuose, tarp karinių dalinių, vėliau šūviai ir sprogimai priartėjo prie miesto pakraščių. Vasario 28 d. dingo elektra, po pusdienio buvo atjungtas vanduo, o kitą dieną žmonės liko ir be dujų. Nutrūko mobilusis ryšys. Parduotuvės neveikė. Maistas sparčiai gedo, nes nebuvo tinkamų laikymo sąlygų. Nustojus veikti ir kariniams prietaisams, miestiečiai liko be įspėjamųjų oro pavojaus signalų. Nuo apšaudymo ir sparnuotųjų raketų griuvo pirmieji pastatai, pranešta apie pirmąsias karo aukas.

Iš pradžių Maksimo šeima nusprendė, kad slėptis namo rūsyje netikslinga – sėdėti ten be vandens, maisto ir oro? Be to, grėsė didelis pavojus būti prislėgtiems devynaukščio pastato griuvėsių. Kokia tikimybė, kad raketa nepataikys į namą ir nesugriaus jo iki pamatų? Tad buvo nuspręsta likti bute ir laikytis kuo arčiau laikančiųjų sienų, toliau nuo langų. Kol vieną dieną į jų namą įskriejo sparnuotoji raketa… Bet apie tai – kiek vėliau. O iki tos akimirkos daugiausia teko vadovautis nuojauta, intuityviai laviruojant tarp gyvybės ir mirties. 

Ar buvo baisu? Išgirdęs šį klausimą, Maksimas susimąsto: „Nepasakyčiau. Gali bijoti, jei yra kaip pasipriešinti – bėgti, kovoti. O ką mes galėjome padaryti – juk miestas buvo užblokuotas iš visų pusių.“ 

Mariupolio blokada

Likę be mobiliojo ryšio ir elektros, Maksimas su šeima ieškojo būdų, kaip susisiekti ir ištrūkti iš užklupusio informacinio vakuumo. Kartą atsidūręs miesto prieigose jis pastebėjo vaikiną su telefonu rankose skubantį daugiabučio pastato link. Pasirodo, viršutiniuose namo aukštuose tuo metu dar neokupuotame Priazovskojės kaime, apie 10 km nuo Mariupolio, veikė mobiliojo ryšio signalas. Pirmą kartą nuo karo pradžios pavyko paskambinti telefonu. „Pirmiausia susisiekiau su savo kolega, tada trumpai šnektelėjau su keliais artimaisiais ir bendradarbiais – privalėjau taupyti bateriją, – pasakoja Maksimas. – Tiesiog pranešiau, kad esu gyvas.“ 

Deja, kovo pabaigoje minėtoji kaimo dalis taip pat buvo užimta ir Maksimas bei kiti miestiečiai vėl neteko ryšio su išoriniu pasauliu. 

Maksimas pasakoja, kad gyvenimas absoliutaus nepritekliaus sąlygomis privertė žmones ieškoti veiksmingų išgyvenimo būdų. Nors karo pradžioje kiekviena šeima veikė ir gelbėjosi savarankiškai, netrukus tapo aišku, kad pavieniui namų ūkiai nepajėgs išgyventi. Daug lengviau sunkumus spręsti kartu, didesnėse grupėse. 

„Žmonės buvo priversti susivienyti – vienas turi tai, ko trūksta kitam, ir atvirkščiai. Galiausiai mūsų laiptinė, visi devyni aukštai, pradėjo veikti išvien. Atsiskyrėlių liko nedaug.“

Bendromis jėgomis gyventojai išsprendė atsarginio energijos šaltinio problemą – kartu įsigijo benzininį generatorių, paprastą, bet veikiantį: žmonės galėjo įkrauti telefonus. Degtinė, vynas ir cigaretės tapo valiuta. Vėliau generatorius buvo pildomas benzinu, gautu mainais už degtinę. Pakakdavo 3 litrų benzino, kad visa laiptinė galėtų pakrauti telefono baterijas iki 40 %. 

„Maistą taip pat gamindavome drauge. Pirmiausia prie laiptinės, o padažnėjus bombardavimams ir apšaudymams, virtuvę įrengėme rūsyje: iš plytų sumūrijome krosnį, dūmams išleisti panaudojome stogo drenažo detales. Rinkdavome lietaus vandenį – juo prasdavomės rankas, plaudavome indus. Tačiau geriamojo vandens reikėdavo gauti iš šulinio, o artimiausias buvo už maždaug 3,5 km,“ – pasakoja Maksimas. 

Vienas žmogus gebėdavo panešti daugiausia 30 litrų vandens, tad iš po ranka turimų medžiagų buvo sukonstruotas „vežimėlis“: nuo šiukšlių dėžės nusukus ratus, pritvirtinus medinį pagrindą ir sumeistravus metalinius šonus. Juo jau būdavo galima gabent apie 120–150 litrų vandens. 

Kelias, į kurį tekdavo leistis, buvo nuolat apšaudomas, egzistavo didelė tikimybė, kad išėjus vandens sugrįžti nepavyks. „O ką daryti? Vandens juk reikia, – samprotauja pašnekovas. – Išeidavome kuo anksčiau, 4-5 val. ryto, likus porai valandų iki komendanto valandos pabaigos. Pagal taisykles, nuo 18 val. iki 6 val. judėti po miestą buvo draudžiama. Tačiau pastebėjome, kad kaip tik tuo metu apšaudymai liaudavosi. Jie vėl prasidėdavo komendanto valandai pasibaigus.“

Vandens buvo einama pakaitomis: pasiseks – nepasiseks. Viena tokių kelioniųgalėjo tapti paskutine ir pačiam Maksimui. Maždaug už 500 metrų sprogus sviediniui smūgio banga vaikiną parbloškė ant žemės. Arčiau sprogimo vietos buvę žmonės, deja, žuvo.

„Karas, sproginėjantys sviediniai tapo įprasta mūsų kasdienybe, net nebeprisiminiau, kad kažkada buvo kitaip,“ – atsidūsta Maksimas. 

Liko vienintelis gyvenimo tikslas – „kova už būvį“ tiesiogine šių žodžių prasme, o tai – pagrindinių žmogiškųjų poreikių tenkinimas: gauti vandens, prikapoti malkų, rasti ir apsikeisti maisto produktais ir kitais svarbiais daiktais. Ir visa tai vyko nuolat tvyrant grėsmei, kad pataikys kulka, atskries sparnuotoji raketa ar pražudys jos skeveldros. 

Stebuklu galima pavadinti istoriją, kai visiškai užšalus vandeniui (dėl nutrūkusio šildymo aplink tvyrojo stingdantis šaltis) Maksimo šeima išsiruošė pas nuosavame name gyvenusius giminaičius – pasišildyti ir ištirpinti ledą. Grįžę pamatė, kad raketa įskriejo tiesiai į laiptinę ir kiaurai perskrodė visą namą. Neaprašinėsime šiurpių vaizdų, kuriuos teko matyti šiam jaunam inžinieriui ir jo šeimai. Išgyveno tik tie, kas tuo metu slėpėsi rūsyje, ir tie, kurių, kaip ir paties Maksimo, nebuvo namuose. 

Maksimo šeimos namai sudegė, automobilis liko skylėtas kaip rėtis. „Tik per stebuklą išlikome gyvi,“ – konstatuoja Maksimas. – Pasisekė, kad tą dieną ryžomės išeiti iš namų. Jei vanduo nebūtų užšalęs, būtume likę namie ir manęs jau nebebūtų tarp gyvųjų.“

Tai – rūsys, kuriame Maksimas su šeima slėpėsi, gamino ir bandė sušilti, kiek tai įmanoma temperatūrai nukritus žemiau nulio.

Ištrūkti iš Mariupolio Maksimas mėgino kelis kartus. Kovo 6 d., kai buvo atverti keliai iš miesto, o šeimos automobilis dar buvo tinkamas važiuoti. Tačiau norinčiųjų išvykti buvo tiek daug, kad išlaukti rodėsi neįmanoma. Žmonės laukė tris ar keturias paras. Maksimo šeima nusprendė luktelėti, kol sąmyšis atslūgs. Deja, miestą apsupo Rusijos kariai ir keliai vėl užsivėrė.

Kai kurie gyventojai mėgino bėgti aplinkkeliais, nepaisydami pavojaus užvažiuoti ant minos, kai kuriems pavykdavo. Tada maršrutas trumpam tapdavo „žaliuoju koridoriumi“, žmonės pranešdavo vieni kitiems, kur nėra minų. Ir Maksimo šeima norėjo pasinaudoti vienu šių maršrutų. Tačiau jų automobilis buvo taip smarkiai apgadintas, kad toli nebūtų nuvažiavęs. Net ir po savadarbio remonto improvizuotomis priemonėmis automobilis tegalėjo išvystyti 40 km / val. greitį, vienas dureles teko prilaikyti rankomis, o langai, pritvirtinti šakomis, tik per plauką laikėsi neiškritę. 

Pasak Maksimo, žmonės pirmiausia stengėsi ištrūkti į kitus Ukrainos miestus, tačiau užėmus Mariupolį ir jo apylinkes, tapo lengviau bėgti į Rusiją. Atsivėrus humanitariniam koridoriui ir atsiradus bent teorinei galimybei išvykti, Maksimas nusprendė veikti. 

„Iš pradžių planavome vykti kartu, – prisimena vaikinas. – Tačiau galiausiai supratome, kad be automobilio būtų lengviau keliauti po vieną – didesnė tikimybė susistabdyti pakeleivingą automobilį, be to, vienam keleiviui lengviau rasti vietą autobuse.“ Balandžio 15 d., 8 val. ryto, prasidėjo Maksimo pabėgimas iš Mariupolio.

Jaunuoliui teko įveikti daugybę užkardų, kad saugiai išvažiavęs iš miesto patektų į rusų okupuotą Donecko respubliką, iš jos – pas Maskvoje gyvenančius giminaičius, o tada – galutinis kelionės tikslas – Vilnius, nors Maksimas dar nežinojo, kaip ten pateks.

„Daugiausia ėjau pėsčiomis, kartais mane pavėžėdavo žmonės. Kadangi nebuvo mobiliojo ryšio, navigacija neveikė, teko vadovautis kelio ženklais, – pasakoja pašnekovas, prisimindamas, kad baisiausia būdavo prie kelio užkardų, nė iš tolo neprimenančių civilizuotos patikros – greičiau autokratišką ir despotišką apiplėšimą. – Iš kuprinės iškratydavo visus daiktus, ištuštindavo kišenes, atimdavo pinigus, brangesnius daiktus, laikrodį. Nuodugniai tikrindavo telefono turinį – socialinius tinklus, nuotraukų galeriją, susirašinėjimus. Jei tik kas pasirodydavo įtartina, pasekmės galėjo būti pačios blogiausios. Kariai versdavo žmones daryti pritūpimus, giedoti Rusijos himną…“ 

Maksimas mėgino išvengti kelio užkardų apeidamas jas 100-120 metrų atstumu. Tačiau pavykdavo ne visada. Vienoje tokių užkardų iš jo atėmė dalį pinigų. Išvadinę jį „ukrainiečių fašistu“ rusų kariai valandą tardė ir mėgino sukompromituoti. „Supratau, kad tinkamo atsakymo tiesiog nėra, – prisimena Maksimas. – Sumojau, kad geriausia sakyti kažką panašaus į tiesą per daug nesileidžiant į detales. „Važiuoju pas gimines“ – tiek ir pakanka. Kalbėdavau tik tuomet, kai man užduodavo klausimą.“

Apie 22 val. Maksimui pavyko pasiekti Rusijos pasienį Novoazovske. Laimei, pasieniečiai su pabėgėliais čia elgėsi gana žmogiškai. Tiesą sakant, sąlygos, kuriomis teko laukti savo eilės, lyginant su gyvenimu Mariupolyje, atrodė tiesiog dangiškos: šilta palapinė, šviesa, vanduo, net budintis gydytojas. 

Dokumentų tikrinimas užtruko apie aštuonias valandas. 6 val. ryte Maksimas jau buvo Rusijos pasienio punkte. „Dokumentuose nurodžiau, kad mano vizito tikslas – tranzitas per Rusiją. Manęs niekas neprašė tikslinti, kur vykstu,“ – pamena Maksimas. 

Balandžio 16-osios vakarą jam pavyko pasiekti Taganrogą – ir pėsčiomis, ir keliaujant autobusu, o dalį kelio, suradus pakeleivių, įveikti taksi. Iš Rostovo prie Dono dieną traukiniu keliavo iki Maskvos, kur gyvena Maksimo krikšto mama. 

„Ji – iš tų žmonių, kurie gėdijasi savo valstybės veiksmų. Rusijoje daug žmonių, palaikančių Ukrainą, tik pavojinga tai atvirai demonstruoti, – pasakoja Maksimas. – Už taikos šūkį galima gauti aštuonerius metus kalėjimo. Aplink visur knibžda policijos – ieško ir gaudo.“ 

Maskvoje Maksimas praleido keturias dienas ieškodamas, kaip pasiekti Lietuvą. Dėl sankcijų tiesioginių skrydžių nebuvo, tad pirmiausia teko skristi į Jerevaną (Armėnija), paskui į Varšuvą (Lenkija) ir tik tada – į Lietuvą. Ir štai balandžio 24 d. Maksimas nusileido Vilniaus oro uoste. 

„Negaliu sakyti, kad mano širdyje ramu. Mano šeima tebėra Ukrainoje. Kartais jiems pavyksta rasti prieigą prie interneto ir susisiekti. Bandau juos įtikinti išvykti. Tikiu, vieną dieną jiems pavyks palikti Mariupolį.“