Medžioklės psichologai – specialistai, kurių reikia mums visiems?

Papasakok šiek tiek apie save.

Mano vardas yra Claudia, man yra 26-eri metai, esu iš Vokietijos, gyvenu netoli Miuncheno. Gimiau ir užaugau mažame miestelyje šiaurinėje šalies dalyje. Baigusi mokyklą tarnavau Vokietijos ginkluotosiose pajėgose. Būdama ten išmokau šaudyti, daug praktikavausi. Po tarnybos studijavau psichologiją, turiu klinikinės psichologijos ir psichoterapijos magistro laipsnį. Studijuodama taip pat įgijau medžiotojo licenciją ir pradėjau derinti medžioklę ir psichologiją. Nors šeimoje medžioti pradėjau pirmoji, medžiotojo licenzijas šiek tiek vėliau įgijo ir mano tėvai. Šiuo metu medžioju dviejuose dideliuose plotuose, daugiausia šernus, stirnas ir lapes. Taip pat laukiu, kol atvyks mano medžioklinis šuniukas.

Kaip pradėjai medžioti?

Pradėjau medžioti, nes myliu gyvūnus. Visada su savimi kovojau dėl meilės gyvūnams ir jų medžioklės. Tačiau supratau, kad šie du dalykai yra glaudžiai susiję. Kad medžioklė yra daugiau nei tiesiog žudymas. Tad pradėjau nuolat mąstyti apie tai, ką aš ir mano šautuvas darome laukuose. Pirmasis mano nušautas gyvūnas buvo jauna stirna, o to jausmo, kai nuspaudžiau šautuvo gaiduką, niekad nepamiršiu. Jaučiausi priblokšta, nuliūdusi, bet tuo pačiu metu ir didžiavausi savimi. Kiekvienąkart prisiminus tai mane nukrečia šiurpas.

Minėjai, jog suvokimas, kad medžioklė yra daugiau nei šūvis iš esmės pakeitė tavo požiūrį, savijautą. Ar galėtum daugiau papasakoti apie tai, ką medžioklė reiškia tau?

Žmonės, ypač čia, Vokietijoje, dažnai į medžiotojus žiūri kaip į nekaltų gyvūnų žudikus. Tačiau tai nėra tiesa. Medžiojant privalai suprasti ekosistemą ir imtis veiksmų, kurie prisideda prie gamtos gerovės. Kaip medžiotojai mes taip pat rūpinamės „savo“ gyvūnais ir prisidedame prie nykstančių rūšių saugojimo per plėšrūnų populiacijos valdymą. Kitas svarbus aspektas – kenkėjų kontrolė.

Ko reikėjo, kad visa tai suvoktum? 

Proceso metu daug tyrinėjau medžioklės įtaką. Šaudymas ir žudymas – veiksmai, kuriuos mūsų, žmonių, smegenys lengvai supranta. Kai medžiotojas paleidžia šūvį, tai reiškia, kad jis ruošiasi žudyti. Tačiau šio šūvio įtaka yra platesnė nei gyvūno žūtis ir apima kitus medžiotojų atliekamus veiksmus. Iš techninės perspektyvos, išmokau tai suprasti. 

Iš pradžių, kai ėmiau mokytis medžioklės, tikėjau, kad medžiotojai norėjo tik šaudyti didelius žvėris ir rinkti trofėjus. Tokį nusistatymą buvau susiformavusi dar vaikystėje. Tik tada išmokau suprasti mūsų ekosistemą ir „tikrąją“ medžioklę – pozityviuosius jos aspektus. Tai labai daug ką pakeitė iš psichologinės pusės. 

Kariuomenėje šūvio veiksmas buvo gerokai kitoks – ten buvo daugiau streso, tačiau nereikėjo tokio tikslumo, kokio reikia medžiojant. Pradėjau jungti savo tarnaujant įgytas žinias, daug streso keliančius ir „techninius“ aspektus su medžiokle, žiniomis apie gyvūnus bei ekosistemą. 

Kaip tave pakeitė medžioklė, lyginant su tais laikais, kai ginklą laikydavai tik tarnybos metu? 

Tapimas medžiotoja mane pakeitė įvairiapusiškai. Dabar dažnai matau, kaip žmonės siekia tapti medžiotojais ir stebiu, kaip pasikeičia jų gyvenimo būdas. Man nutiko tas pats. Tapiau sąmoningesnė mėsos vartojimo atžvilgiu, o pasivaikščiojimai miške tapo visiškai kitokie. Matyti pasaulį medžiotojo akimis – unikali patirtis. Anksčiau nebūčiau galėjusi savęs įsivaizduoti atimant gyvūno gyvybę, bet po to, kai įgijau daugiau žinių ir supratau platesnę to įtaką, ėmiau gebėti tai įsivaizduoti.

Kaip medžiotojai mes matome ir jaučiame dalykus gamtoje taip, kaip žmonės, neturintys aistros medžioklei, niekada to nepajus.

Claudia Breit

O kaip tavo gyvenime atsidūrė „Pulsar“?

Pirmąkart pamačiau „Pulsar“ medžioklinėje parodoje prieš kelerius metus. Mano bičiuliai medžiotojai visada man sakė, kad „Pulsar“ siūlo tikrai aukštos klasės produktus, tad išbandžiau juos parodoje ir man tai buvo visiškai nauja patirtis. Dar niekada nemačiau tokio aiškaus vaizdo, kai naudojau termovizorių.

Kuris „Pulsar“ prietaisas yra tavo mėgstamiausias?

Turiu du mėgstamiausius, bet jei reikėtų rinktis, tai sakyčiau, kad „Pulsar Merger LRF XP50“. Medžioklė ir sekimas su šiuo prietaisu yra kitokia patirtis. Medžiojant dienos metu naudoju paprastus žiūronus, o „Merger“, mano manymu, yra puikus atitikmuo nakčiai. Visąlaik yra svarbu pamatyti, kokie gyvūnai yra lauke, ir atskirti, ar tai patinas, ar patelė, galbūt net nėščia. O su „Merger“ tai yra itin paprasta. Man nereikia prislinkti per arti ir išgąsdinti gyvūnų. Tai nuostabus prietaisas – tiek medžiotojui, tiek gyvūnui. 

Dabar teiki specialius psichologinius mokymus šauliams ir medžiotojams. Kaip sugalvojai, kad to reikia?

Tai gan ilga istorija. Kaip jau minėjau, šaudyti pradėjau kariuomenėje. Būnant ten išmoksti valdyti ginklą stresinėse situacijose. Tačiau medžiotojai dažniausiai išmoksta šaudyti šaudykloje. Ir kai pradėjau jausti emocijas medžiodama, paklausiau savęs, ar tik aš viena tai patiriu. Nušovus elnią ar šerną verkdavau, o mano bičiuliai medžiotojai to nesuprato. 

Nėra blogai jausti tokias emocijas, net jei kitiems tai pasirodo keista. Medžioklėje esame priversti daryti viską labai kruopščiai, o aš puikiai šaudyti galiu tik tada, kai rimtai žiūriu į savo protinį ir psichinį pasiruošimą ir treniruojuosi. Taigi mūsų, kaip medžiotojų, pareiga yra lavinti savyje viską, ne tik kūną ir fizinius įgūdžius. Remdamasi savo patirtimi ir akademiniu išsilavinimu parengiau šiuos mokymus, skirtus medžiotojams ir šauliams, kad sujungčiau kūną ir protą.

Ar gali išsamiau papasakoti apie tai, ką siūlai?

Mano pasiūlymai prasideda nuo pradinio lygio tiems, kurie nežino, ar nori tapti medžiotojais, ar ne. Vokietijoje į medžiotojus dažniausiai žiūri kaip į žudikus. O šis stereotipas daugelį neramina. Bendraudami su manimi, žmonės gali nuspręsti, ar medžioklė tikrai yra jiems tinkamas hobis. (Beje, dažniausiai atsakymas būna „taip“).

Kitame lygyje padedu žmonėms išlaikyti medžiotojo egzaminą, tam, kad egzamino metu jie jaustų mažiau nerimo.

Geriausia, ką galiu pasiūlyti nepatyrusiems medžiotojams, yra pagalba nušaunant pirmąjį gyvūną. Kadangi jie nebūna to darę prieš tai, jie nežino, kas nutiks. Todėl mokau išeiti iš komforto zonos, sutelkti mintis į taikinį ir paleisti savo geriausią šūvį. Patyrę medžiotojai bei šauliai taip pat ateina pas mane tobulinti savo įgūdžius aukštesniame lygyje. Taigi, turiu pasiūlyti ką nors kiekvienam medžiotojui, nesvarbu, kiek patirties jie turi. Taip pat padedu medžiotojams, kurie patyrė psichologinių traumų, pavyzdžiui, kai netyčia žiauriai paskerdė gyvūną.

Man svarbiausia, kad žmonės žinotų, ką jie daro. Mes, medžiotojai, atimam gyvybę. Tai yra ekstremali patirtis kūnui ir protui. Ir mūsų pareiga yra tai daryti pačiu geriausiu būdu, kokiu tik galime. Tad manau, kad kiekvienas medžiotojas turėtų pasirūpinti savo psichologiniu stabilumu bei jausmais prieš nuspaudžiant gaiduką. 

Kokias tris svarbiausias psichologines savybes arba įgūdžius turėtų turėti kiekvienas medžiotojas?

Sunkus klausimas. Pirmiausia, medžiotojai privalo turėti stiprią valią tobulėti. Be praktikos, nesvarbu, ar tai būtų įprastas, ar psichologinis mokymas, medžiotojai negali gerai valdyti ginklo. Niekada negali išmokti tiek, kad pilnai suprastum gamtą ir gyvūnus. 

Be to, jie privalo išmanyti tai, ką daro. Kiekvienas žmogus gali būti išmokytas medžioti, bet ne kiekvienas žino savo limitus. Profesionalai žino, ką gali daryti, o ko ne. Jie galvoja apie savo poveikį gamtai ir visada pasinaudoja galimybe pagerinti mūsų ekosistemą. 

Medžiotojai taip pat turi jausti nuolankumą ir dėkingumą. Mano manymu, blogiausias medžiotojas yra tas, kuris užsiima šiuo hobiu „tiesiog, nes smagu“ ir ketina būti bejausme žudymo mašina. Šie žmonės ima daryti klaidas, o po to jų netaiso, laiko jas normaliu dalyku. Nuolankūs ir dėkingi medžiotojai visada žino, kad jiems suteikta privilegija savo rankomis nušauti gyvūnus. Tai yra labai svarbu.

Kokias savybes arba įgūdžius apibūdintum kaip pernelyg apleistus ir reikalaujančius daugiau dėmesio?

Žinoma, psichologinė medžioklės pusė. Daug kas man sako, kad esu nereikalinga ir kad tie, kuriems reikia mano pagalbos, yra silpni. Tai yra visiškas melas. Priimti pagalbą – stipraus žmogaus savybė. Pažinti savo jausmus medžioklės metu ir paversti juos puikiais šaudymo rezultatais yra nerealu. Mūsų minčių poveikis yra didžiulis ne tik mūsų protui ir kūnui, bet ir tam, ką darome. Šaudymas į gyvūną yra tikrai stresinė situacija. Kai suprantu savo protą, galiu geriau susidoroti su savo jausmais.

Kas tau labiausiai patinka savo darbe?

Manau, kad labiausiai patinka gyventi be žadintuvo (šypsosi). Kai pradėjau kurti savo įmonę ir stotis ant savo kojų, pasakiau sau, kad noriu miegoti kiek įmanoma ilgiau kiekvieną dieną.

Bet man darbe svarbiausia dirbti su žmonėmis, mąstančiais ta pačia kryptimi kaip ir aš. Man patinka, kad mano misija tampa vis didesnė ir didesnė. Žmonės pradeda galvoti apie savo veiksmus ir jų poveikį, jie pradeda daryti viską kaip tik įmanoma geriau ir tai apsaugo gyvūnus nuo kančios. Ir, žinoma, man patinka tai, ką darau, nes mėgstu medžioklę ir psichologiją. Esu labai dėkinga visiems, prisijungusiems prie mano iniciatyvos. Medžioklės pasaulis sugrįžta prie savo jausmų, medžiotojai pradeda būti dėkingesni ir domisi hobiu pačiu geriausiu būdu, kokį tik galiu įsivaizduoti. 

O kas tau labiausiai patinka medžioklėje?

Man patinka sekimas miške. Klausytis paukščių, užuosti miško ir žolės kvapą. Saulės ar mėnulio šviesa ant mano odos ir gamtos supratimas. Galiu skaityti ženklus, jausti gyvūnus ir žinoti, kokie bus tolimesni jų žingsniai. Šios žinios yra tikra privilegija. Kaip medžiotojai mes matome ir jaučiame dalykus gamtoje taip, kaip žmonės, neturintys aistros medžioklei, niekada to nepajus. Mažiausiai man patinka šaudyti, man svarbiausia yra patirtis.

 Visada su savimi kovojau dėl meilės gyvūnams ir jų žudymo. Tačiau supratau, kad šie du dalykai yra glaudžiai susiję. Kad medžioklė yra daugiau nei tiesiog žudymas.

Claudia Breit