Lėtas gyvenimas tarp paukščių

Vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų apie gamtą mane nukelia į senelio sodybą, kai buvau penkerių ar šešerių. Ten buvo skardis, kur perėjo patys margiausi Europos paukščiai – bitininkai – ir mes su seserimi juos stebėjome. Mano sesuo turėjo keistą norą juos pagauti, paglostyti, o aš ėjau iš paskos. Šį nuotykį pamenu kaip pirmąjį ryškų susižavėjimą gamta. 

Vėliau sekė keli nesėkmingi bandymai auginti laukinius paukščius. Laimei, šis etapas jau seniai baigėsi, o iš visų bandymų bene sėkmingiausia patirtis buvo su balandžiu. Tėvas iš darbo parsinešė mažą jauniklį, dar beplunksnį, o aš juo rūpinausi ir išauginau. Vėliau, jam užaugus, kai eidavau pasivaikščioti į parką, jis skrisdavo man iš paskos.

Atrodo, kad pasakojate apie scenarijų, kuris gali išsipildyti tik filmuose. Ar jau tada, dar būdamas pradinukas, ir nusprendėte, kad ateitį reikia sieti su gamta?

Šis suvokimas atėjo kiek vėliau. Ketvirtoje ar penktoje klasėje turėjau nuostabią biologijos mokytoją, kuri man ir įskiepijo tokią stiprią meilę gamtai. Tada ir pradėjau rimčiau svarstyti apie ateitį. Panašiu metu pas mus atsirado ir kabelinė televizija, pamenu, žiūrėdavau „Animal planet“ ir nusprendžiau, kad noriu būti veterinarijos gydytoju ir gelbėti laukinius gyvūnus.

Šis periodas irgi praėjo, tačiau tikslas būti arčiau gamtos liko. Po šeštos klasės nusprendžiau keisti mokyklą, nes manojoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas anglų ir rusų kalboms, matematikai, o aš norėjau biologijos. Tiesa, norint patekti į mano pasirinktą mokyklą, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus, jie tikrai nebuvo iš lengvųjų. Tėvai neturėjo galimybių mokėti už privačias pamokas, todėl ruošiausi savarankiškai – išeidavau į parką, užmesdavau meškerę ir mokydavausi. Turėjau metus pasiruošti egzaminams, juos išlaikiau ir pagaliau patekau į mokyklą su stipriu biologijos profiliu. 

Nors pokalbį pradėjome nuo atsiminimų apie paukščius, kol kas apie ornitologiją nebuvote užsiminęs. Kaip ji atsirado jūsų kelyje? 

Paukščiai šalia buvo visą laiką, bet apie pačią ornitologiją tuo metu aš nežinojau nieko. Ji į mano gyvenimą atėjo tik dvyliktoje klasėje. Kadangi mūsų mokykloje buvo stiprus biologijos profilis, buvome pakviesti į baltųjų gandrų apskaitą. Ji kas dešimtmetį, tą pačią dieną – kad sutaptų skaičiavimai – vyksta visoje Europoje. Ir ten aš pamačiau lemtingąją knygą apie paukščius, pirmą kartą gavau progą į juos pažiūrėti per žiūronus. Tada supratau, kad tai – mano sritis. Ir nors mintys apie veterinariją neišblėso, persiorientavau į biologiją, nes tik būdamas stiprus biologas gali užkopti iki ornitologijos.

Gal galite apie ornitologiją papasakoti plačiau? Ką kasdien veikia ornitologai? 

Ornitologija per visą savo istoriją buvo labai įvairi, smarkiai keitėsi. Senoji ornitologija buvo primityvi, ornitologui netgi reikėjo šautuvo – būdavo nušaunamas paukštis ir tada tyrinėjamas, taip atrastos naujos rūšys, išsiaiškinta, kur jos gyvena. 

Maždaug septyniasdešimtaisiais prasidėjo ornitologijos pokyčiai, ėmė atsirasti aplinkosauginių aspektų. Žmonės pradėjo pastebėti, kad mažėja įprastų paukščių populiacijos. Kiek anksčiau prasidėjo žiedavimas, kurį irgi galime laikyti ornitologijos dalimi. Žieduojami būdavo skirtingų rūšių, amžiaus ir lyčių paukščiai, tada sužinojome, kaip toli iš tiesų jie nuskrenda. Pavyzdžiui, ar girdėjote, kad Vokietijoje buvo rastas baltasis gandras su ietimi pradurtu sparnu? Tokias ietis naudoja tik viena Afrikos gentis, tad šis radinys leido suprasti, kad gandrai žiemoti skrenda net iki Centrinės Afrikos. 

O kaip atrodo jūsų diena dabar? Pats, ko gero, paukščių nežieduojate? 

Nepasaint to, kad vakar sužiedavau mažąjį nykštuką, kuris nenorėjo išskristi, įprastai paukščių nežieduoju. Kasdien stengiuosi keltis kuo anksčiau ir keliauju į gamtą. Šiuo metu vykdome paukščių stebėjimą, skaičiuojame praskrendančius paukščius – dabar kaip tik vyksta migracija. Žmonėms atrodo, kad lapkritį ji jau baigiasi, tačiau pajūryje paukščių kaip tik padaugėja. Mes juos stebime, kiek tik galime, kol prisimename, kad reikia pavalgyti. Užkandę toliau ieškome paukščių, kartais – iki išnaktų, o dabar, kai turiu ir termovizorinius žiūronus, išvis nebelieka laiko miegoti (juokiasi).  

Iki šiol apie tokias technologijas buvau tik girdėjęs, jos įprastai būdavo naudojamos medžioklėje. Dabar, kai atsirado ir gamtininkams pritaikytų prietaisų, aš labai jais džiaugiuosi. Anksčiau, kad ir kokią įrangą ar optiką būčiau turėjęs, ne visada pažvelgęs į medį galėjau pamatyti paukščius, o dabar juos matau aiškiai. Tai iš esmės pakeitė mano viziją į gamtą, padėjo pamatyti, kiek daug iš tiesų visko vyksta aplink mus. 

Labai nekantrauju išbandyti savo žiūronus ir stebint mažųjų apuokų migraciją – ji kaip tik tuoj prasidės. Įprastai žiedavimui mes jų pagauname vos kelis, bet praleidžiame labai daug progų dėl to, kad nematome, kas vyksta tamsoje. O su termovizoriumi nepaspruks nei vienas apuokas (juokiasi). 

Be to, organizuoju pelėdinių paukščių stebėjimus, tam šie žiūronai irgi labai padeda. Savo svečiams galiu parodyti žymiai daugiau – anksčiau turėdavome važinėti po mišką, šviesti prožektoriumi ir tikėtis, kad sužibės pelėdos akys. Dabar galiu jas surasti visiškai netrikdydamas paukščių, per telefono ekraną parodyti žmonėms, kur jų ieškoti, ir tada duoti pažiūrėti patiems. 

O kaip, jūsų manymu, termovizoriai ir apskritai šiuolaikinės technologijos gali prisidėti prie gamtos, bioįvairovės išsaugojimo? 

Vieną iš svarbiausių termovizoriaus pritaikymų matyčiau žemės ūkio technikoje. Sakykime, kad ant žemės yra paukščio lizdas ar keli miegantys stirniukai. Ūkininkai derliaus nuėmimui naudoja automatinę techniką, kuri nepamato ten esančių gyvūnų ir nesuteikia jiems jokių šansų pasprukti. Įrengę dronus su termovizoriais, galėtume skenuoti laukus, pažymėti taškus, kuriuose yra gyvūnų, ir taip juos išgelbėti. 

Ar galėtumėte papasakoti ir apie mažiau smagią savo darbo dalį, apie didžiausius iššūkius, su kuriais tenka susidurti?

Didžiausias iššūkis ir liūdniausia darbo dalis – negyvi ir sužaloti paukščiai. Labai juos myliu, todėl kiekvienas toks radinys nepaprastai skaudina. Ypač liūdina tie atvejai, kai akivaizdžiai matosi, kad žūtis ar sužeidimas įvyko dėl žmogaus veiklos, dėl švietimo trūkumo arba dėl elementaraus godumo, kai pinigai rūpi labiau nei gamta. Tada tikrai ima pyktis, kad mes kasdienėje veikloje nesusimąstome apie tai, kiek žalos darome gamtai. Pavyzdžiui, įsirengiame namą su kiek įmanoma daugiau veidrodinių stiklų ir nepasirūpiname, kad paukščiai į juos nesitrankytų. Arba benamės katės – jas mylime, šeriame, bet nesusimąstome, kiek daug žalos jos sukelia paukščiams. Kartais apima pyktis ir atrodo, kad norisi toms katėms ką nors padaryti, nors ir supranti, kad iš tiesų tai žmogaus kaltė – juk dėl mūsų jos atsidūrė gatvėse, o mes nesugebame pasirūpinti, kastruoti, surasti šeimininkų. 

Karantino metu negalėjau užsiimti edukacine veikla, vesti ekskursijų, todėl dariau mokslinius darbus prie vėjo jėgainių. Per vieną savaitę ten radau du mažuosius erelius rėksnius, į Raudonąją knygą įtrauktus paukščius. Vienas jų buvo sulaužytu stuburu, kitas – su nukirstu sparnu, nukritusiu per 10 metrų nuo paties paukščio. Atrodo, bandome gaminti ekologišką energiją, bet suvokimas apie ekologiją yra toks iškreiptas, kad mūsų vėjo jėgainės iš tiesų kenkia paukščiams, šikšnosparniams. Jie masiškai žūsta dėl to, kad vėjo jėgaines statomos ten, kur yra tam tikros vėjo sąlygos. O pačios tinkamiausios lokacijos dažniausiai sutampa su paukščių migracijos keliais. 

Kalbant su jumis, neįmanoma nepastebėti jūsų meilės savo darbui. Akivaizdu, kad jame matote ir prasmę. Ar turite išsikėlęs sau tikslus, pavyzdžiui, artėjančiam dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikotarpiui? 

Mano tikslas – šviesti žmones, tai darau kasdien. Bandau keisti dirbtinai žmonėms į galvą įkištus nusistatymus, pavyzdžiui, apie tai, kad kormoranai yra blogis. Ši mintis paskleista pramoninių žvejų, kuriems reikėjo rasti priežastį, dėl kurios mažėja žuvies ištekliai. Jie sugebėjo apversti situaciją taip, tarsi pati gamta darytų jiems žalą.

Savo ekskursijų metu visada pateikiu informaciją per mokslininkų prizmę, stengiuosi parodyti situaciją tokią, kokia ji iš tiesų yra, nes visa kita – tiesiog spekuliacijos. 

Iš paukščių galime mokytis prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų. Pavyzdžiui, urvinės kregždės – jos anksčiau perėdavo upių šlaituose, atodangose. Kai žmonės juos išbetonavo, siekdami įtvirtinti, kregždės rado betono plokštėse esančias skyles ir išmoko perėti ten. Kai, išnaikinus daugybę miškų, čiurliams perėjimui nebeliko senų medžių su drevėmis, jie persikėlė į mūsų pastatus, plyšius, inkilus. Gražus ir jūrinio erelio pavyzdys – jis penktaisiais savo gyvenimo metais susiranda partnerį ir visą savo gyvenimą praleidžia su juo, saugodamas teritoriją ir nešvaistydamas laiko kitiems.

Nepaisant mūsų pokalbio apie miškų, žuvų ir paukščių populiacijų mažėjimą, ekologija tampa vis populiaresne tema. Ar jaučiate teigiamą pokytį savo kasdienėje veikloje?

Tikrai galiu pasidžiaugti, kad žmonės pradėjo daugiau domėtis gamta. Kasdienėje veikloje tikrai yra teigiamų pokyčių. Dabar jau visi galime rūšiuoti atliekas, aš važinėju elektriniu keturračiu, kad būtų mažiau triukšmo ir oro taršos, vis daugiau žmonių renkasi elektrinius automobilius. Kol kas sunku pasakyti, ar ateityje tai mums neatsirūgs, bet galime pasidžiaugti, kad dedame pastangas siekdami atsisakyti iškastinio kuro. Džiugina ir tai, kad saugomose teritorijose negalima statyti vėjo jėgainių. Ir nors mums dar toli iki Skandinavijos šalių, žmonių sąmoningumas tikrai auga. 

Nepaisant augančio sąmoningumo, auga ir gamtinių katastrofų skaičius. Ar išgirdus apie jas nebūna, kad nusvyra rankos ir atrodo, kad nieko nebeįmanoma padaryti? 

Turbūt jau visi suprantame, kad mūsų pastangos klimato kaitos atžvilgiu yra pavėluotos ir viską reikėjo daryti vakar. Bet mes vis tiek turime stengtis, nes nieko nekeisdami, išnyksime kaip dinozaurai (juokiasi). Aš pats stengiuosi visada išlikti pozityvus, visada bandau pradėti nuo savęs, tad net jei ir matau, kad kiti nesistengia, bent jau aš rodau pavyzdį savo elgesiu. Nekeliauju į tolimiausias šalis, juk tikrai pakanka ir čia, Lietuvoje, turimos gamtos. O kai renkuosi, iš kurių šalių žmones kviesti į ekskursijas, visada skiriu dėmesį artimiausiems kaimynams, nekviečiu amerikiečių ar australų. Juk švedai, vokiečiai gali sėsti į keltą ir atplaukti čia, jiems nereikia sudeginti daugybės kuro važiuojant ar skrendant. Manau, kad vandens transportas – vienas ekologiškiausių pasirinkimų. 

Ir vis dėlto, ką jums reiškia iš tiesų mylėti gamtą?

Man – tai tas jausmas, kai atsikėlus ryte nereikia galvoti, kad būtina eiti į darbą, kad slegia problemos. Aš atsikeliu su noru gyventi ir visada žinau, kad dieną praleisiu gamtoje ir ten pasikrausiu energijos. Ten būdamas pamirštu ir apie maistą, ir apie miegą. Gamta man yra tarsi įkroviklis, iš jos niekada negrįžtu pavargęs ar liūdnas – priešingai, pilnas įspūdžių. Tikiu, kad meilė gamtai vienaip ar kitaip yra ir meilė sau, o kai žmogus myli gamtą, jis prisideda ne tik prie savo, bet ir prie ateities gerovės.