Yra įrodymų, kad žmonės ėmė medžioti mažiausiai prieš du milijonus metų. Aštuonioliktame amžiuje gyvenęs Prancūzijos karalius Liudvikas XV taip mėgo medžioklę, kad bekeliaudamas iš savo karūnavimo jis stabtelėjo Viler-Kotrė miške norėdamas pasivaikyti elnius. Dauguma žymių karališkųjų rūmų iš pradžių buvo karališkai medžioklei skirtos žemės. Jos palaipsniui vystėsi: kai kurie parkai išplėsti į sodus, kiti buvo paversti karališkaisiais rūmais ar viešosiomis erdvėmis. Tačiau relikvijos ir istorijos apie prašmatnią karališkąją medžioklę vis dar išlikusios. Nusikelkime į praeitį ir patyrinėkime jas.
Vindzoro pilis
Vindzoro pilies žemės driekiasi dvidešimt penkios minutės nuo centrinio Londono, šalia sruvenančios Temzės upės krantų. Ištaigingi karališkosios britų šeimos rūmai ir Vindzoras mena beveik tūkstančio metų senumo istoriją.
Vienuoliktame amžiuje Vindzoro pilį pastatė Viljamas Užkariautojas. Ši šalia Temzės upės esanti vieta atstojo puikų gynybinį tašką. Didžiulė Vindzoro miško dalis pilies pietuose buvo skirta karaliaus asmeninės medžioklės reikmėms ir medienos, elnienos, šernienos bei žuvies tiekimui į pilį.
Einant metams ir per amžius besivystant civilizacijoms čia sukurta unikali ir nuostabi vieta. Elnių vejos šienavimas puikiai dera su šiomis senovinėmis žemėmis bei tebegyvuojančia gausia laukine gamta. Tai puiki vieta ne tik pasivaikščiojimui, bet ir pasivažinėjimui – visai kaip anksčiau tai darydavo senovės monarchai.
Karališkasis Didysis Vindzoro parkas užima 2.020 hektarų žemės. Čia, į šiaurę nuo Vindzoro, ties Berkšyro ir Sario miestų riba Anglijoje, yra ir elnių parkas. Jis yra šalia pilies esančio 265 hektarų Home parko. Nuo trylikto amžiaus vidurio, parkas daugybę amžių buvo privati, medžioklei skirta, Vindzoro pilies žemė. Istoriškai parkas užėmė daug didesnę teritoriją nei užima dabartinis Vindzoro miškas, didysis Vindzoro ar dabartinis parkai.
Versalis
Jaunasis sosto įpėdinis, būsimas Prancūzijos karalius Liudvikas XIII, pirmai savo medžioklei atvyko į Versalį 1607-ųjų rugpjūtį. Čia jis išvydo nuostabų mišką su pievomis, kuris taip pat labai patiko ir jo tėčiui Henrikui IV. Karūnuotas 1610-aisiais, pakartotinai jis čia apsilankė 1621-aisiais. Simpatija šiai vietai tik dar labiau sustiprėjo. Tai buvo tobula vieta – tarp jo pagrindinės rezidencijos Sen Žermene prie Lė ir Paryžiaus, apsupta miškų, kuriuose triukšmavo fazanai, šernai bei elniai.
Vėlyvaisiais 1623-iaisiais, karalius nusprendė pastatyti mažą, medžioklei skirtą namelį, kuriame galėtų likti per naktį. Pirmą kartą jis jame apsistojo 1624-aisiais. Tai buvo nedidelė užmiesčio rezidencija ir, pasak maršalo de Bassompierre, „Paprastas džentelmenas nebūtų ypatingai patenkintas šiuo statiniu.“ 1631-aisiais Liudvikas XIII nusprendė atstatyti namelį. Statybos tęsėsi iki 1634-ųjų ir paklojo pamatą rūmams, kurie mums žinomi iki šių dienų. Dalį Versalio valdų karalius taip pat įsigijo ir 1623-aisiais.
Nuo 1661-ųjų iki 1715-ųjų Liudvikas XIV praplėtė pilį paversdamas ją rūmais. Po truputį medžioklei skirtas namelis virto rezidencija skirta pobūviams ir pramogavimui soduose. Nuo 1682-ųjų ji tapo pagrindine Prancūzijos teismo ir vyriausybės rezidencija.
Ermitažo medžioklės namelis
Į šiaurę nuo Danijos sostinės Kopenhagos, ant Dyrehaven (elnių parko) viršukalnės, glūdi Kristijono VI baroko šedevras – karališkasis Ermitažo medžioklės namelis. Užbaigtas statyti 1736-aisiais, Ermitažas tapo vieta, kurioje karalius galėjo atsikvėpti po įtemptos medžioklės ar pakviesti svečius ištaigingų pietų privačioje ir jaukioje aplinkoje.
Rengiami medžioklės pietūs Ermitaže buvo išskirtiniai, nes karalius galėjo vaišinti savo svečius netrukdomas smalsių tarnų. Davus signalą, į valgomąjį iškildavo pilnai padengtas stalas, nukrautas vynu, žvėriena ir delikatesais. Šis stalas galėjo kilti aukštyn ar žemyn visai kaip liftas. Karališkoji šeima vis dar naudoja šį namelį medžioklės pietums, bet pakeliamo valgomojo stalo ten jau nebėra.
Įtempta medžioklė ant prakaituotų žirgų ir nuostabūs banketai kaime. Ermitažas liudija įdomias karališkosios medžioklės istorijas. Medžioklės namelis, pastatytas toli nuo karališkojo dvaro rūmų Kopenhagoje, buvo pramogų vieta, kur karalius rengdavo privačius medžioklės pietus. Nuostabiame ermitažo kraštovaizdyje nesunku įsivaizduoti elnią besivaikančius žirgus ir lojančius to meto šunis. Visa ši teritorija buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.