Kaip medžiotojai moko savo vaikus pagarbos gamtai?

Ar kada nors abejojote dėl to, ar reikėtų supažindinti vaikus su medžiokle?

Nathan: Abejoti – ne, bet diskutuoti su žmona ir pažvelgti į viską plačiau – žinoma. Galiausiai, visada užtikriname, kad mūsų vaikai galėtų patys nuspręsti, ar nori tiesiogiai dalyvauti medžioklėje, ar ne. 

Henrik: Man niekada nekilo klausimų. Medžioklė yra visiškai natūralus procesas ir nėra geresnio būdo išmokti pagarbos gamtai. 

Erik: Ten, kur gyvenu, vaikus apsaugoti nuo medžioklės būtų neįmanoma. Tai taip giliai įsišakniję į Norvegijos tradicijas ir gyvenimo būdą, ypač kaimiškose vietovėse. Medžiojome ir žvejojome nuo pat seniausių laikų. Kol neradome naftos, Norvegija buvo ganėtinai varginga šalis, tad medžioklė ir žvejyba buvo pagrindiniai būdai padėti maisto ant stalo. 

Taip pat tikiu, kad naudinga suteikti vaikams realistišką ir pagarbų santykį su mus supančia gamta. Kai kurias rūšis reikia reguliuoti jų pačių išgyvenimo labui, be to, tai – pagrindinis mūsų maisto šaltinis. Manau, kuo greičiau jie tai supras, tuo realistiškesnį požiūrį jie turės apie resursų ir kitų dalykų balansą apskritai.   

Agnieszka: Tai mano aistra ir ja dalinuosi su savo vaikais. Jie žino, kad medžioju ir kas yra medžioklė. Noriu, kad gamtos pasaulis jiems būtų artimas, kad jie naudotųsi gamtos teikiamais privalumais, ją gerbtų ir vertintų. Mano dėka jie sužinos apie medžioklės pasaulį, o ar tai taip pat taps jų aistra ateityje, parodys laikas.

Nathan’s son

Kada pirmąkart pasiėmėte vaikus su savimi? Kaip tam ruošėtės? 

Henrik: Pirmą kartą savo vaikus su savimi pasiėmiau, kai jiems buvo ketveri. Iki to jie jau buvo daug kartų matę, kaip grįžtu su žvėrimis, kaip žvėrys tampa maistu ir koks jų skonis. 

Agnieszka: Mano vaikai negali dalyvauti medžioklėje, nes tai draudžia Lenkijos įstatymai. Vis dėlto, jie praleidžia daug laiko miškuose ir laukuose. Jie abu nuo pat gimimo mėgo leisti laiką gryname ore. Veduosi juos pasivaikščioti už miesto, kad jie susipažintų su gamta. Mano vaikai jau atskiria elnią nuo stirnos, jie žino, kad miškas – gyvūnų namai, o mes ten tik svečiai. Mokau juos gerbti gamtą, o dalyvauti medžioklėje jie galės sulaukę 18. 

Nathan: Abiem mano vaikams pasisekė augti tuo metu, kai medžioju labai dažnai; tai, kad tuo užsiimu, tiesiog yra mūsų gyvenimo dalis. Prie manęs vienaip ar kitaip prisidėti jie pradėjo būdami gal 3 ar 4 metų. Manau, svarbiausia yra turėti realistiškus lūkesčius rezultatui ir nepamiršti, kad jie yra mažiau ištvermingi nei mes. 

Erik: Su manimi kol kas medžiojo tik vyriausias mano sūnus – turiu dar du vaikus, bet jie maži, vienam vos dveji, kitam – treji. Kol kas jie dar negali išbūti pakankamai tyliai, bet mes dažnai einame žygiuoti į miškus

Vyriausiąjį sūnų su savimi pirmą kartą pasiėmiau, kai jam buvo maždaug šešeri. Iki to jis jau daug laiko praleisdavo su mumis, medžiotojais, kol mes transportuodavome žvėris, lupdavome jų kailį. Kažkaip specialiai tam nesiruošiau – jis žinojo, kad turi būti tyliai ir akylai stebėti aplinką. 

Tiesa, praėjusį šeštadienį, ruošiantis miegoti, mano trimetis staiga pasakė, kad norėtų vykti su manimi į medžioklę. Tai buvo visiškai netikėta, anksčiau apie tai nebuvome kalbėję. Taigi, akivaizdu, kad jis žino apie mano hobį ir šį tą supranta. Pasakiau, kad galės prisijungti prie manęs rudenį ir kad turės būti labai tyliai. Taigi greičiausiai pabandysiu jį pasiimti, nors nemanau, kad jis sugebės ramiai išbūti. Bet bent jau parodė susidomėjimą. 

Erik’s son

Kokį vaikų supažindinimo su medžiokle metodą taikote? Kaip apskritai į tai žvelgiate?

Henrik: Reikia matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Nesvarbu, ar tai politika, ekonomika, gamta ar bet kas kitas. Medžioklė visada buvo gamtos dalis. Ji reikalauja pagarbos, rūpestingumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už save, kitus ir gamtą. 

Nathan: Svarbu ir pasiimti daug užkandžių bei rodyti vaikams viską – žvėrių pėdsakus, vabzdžius, augalus. Visą informaciją jie sugeria kaip kempinės. 

Erik: Mes gyvename kaime, esame apsupti miškų ir kalnų. Tai jau dabar yra jų žaidimų aikštelė. Elnius ir stirnas matome bent kelis kartus per savaitę. Einu su vaikais į žygius, leidžiu jiems patiems tyrinėti. Stengiuosi pernelyg jų nespausti, nes kitaip jie nebenorės eiti visai. Tiesiog trumpi žygiai, kuriuos einame jų tempu. Leidžiu vaikams kontroliuoti padėtį, kad jie patys nustatytų savo ribas. Jau dabar jie gali leisti valandų valandas ieškodami ir stebėdami skirtingus vabzdžius. Dažnai vykstame ir prie kranto, kad jie galėtų pasižiūrėti į krabus ir atrasti jūros vabzdžius. 

Agnieszka: Mano nuomone, viskas turėtų būti daroma su galva – reikia prisiminti, kad vaikai yra jautrūs. Svarbiausia, ar jie apskritai nori mokytis apie medžioklės pasaulį, nes prievarta nieko nepadarysi. Medžioklė – nuostabi aistra, kuri apima daug daugiau nei tik gyvūnų sumedžiojimą. Tai ir kultūra, tradicijos, muzika, aplinkosauga, kinologija ir dar daug visko. Savo vaikams rodome viską, kas susiję su medžiokle. Medžiotojų vaikai labai gerbia gamtą ir apie ją labai daug žino. Mūsų laikais tai labai svarbu.

Noriu, kad jie džiaugtųsi pasauliu ir trokštų patirti nuotykių miške ar laukuose. Aistros turėjimas praturtina gyvenimą. Todėl norėčiau, kad šią aistrą perimtų mano vaikai.

Agnieszka Walczak

Kokių pagrindinių dalykų siekiate išmokyti savo vaikus? 

Nathan: Saugumas visada svarbiausia, bet nė vienas iš mano vaikų dar nėra pakankamai didelis, kad galėtų naudoti ginklus mano valstijoje – Naujajame Pietų Velse. Be tai nereiškia, kad negalime akcentuoti elgesio ir atidumo pagrindų. Svarbu jiems parodyti ir kodėl mes medžiojame arba šaudome, mūsų priežastis. Invazinių rūšių padaryta žala mūsų aplinkai yra akivaizdi, tokią informaciją jie lengvai supranta. 

Agnieszka: Noriu išmokyti savo vaikus gerbti gamtą ir suprasti natūralaus pasaulio taisykles. Kad mėsa neatkeliauja iš prekybos centro, kad miškas – žvėrių namai. Saugokime gamtą ir naudokimės jos privalumais. 

Henrik: Be to, ką sakiau anksčiau, noriu, kad jie suprastų, jog gyvenimas niekada nėra vien juodas ir baltas; yra daugiau perspektyvų, nei mes galvojame. Mūsų veiksmai ir sprendimai turi būti kuklesni. Kitu atveju, geros intencijos baigiasi katastrofa. Tai matome visur.

Erik: Šiame kontekste svarbiausia gerbti gamtą ir gyvūnus. Po savo vizitų į mišką ar apskritai gamtoje niekada nepaliekame pėdsakų. Su gyvūnais elgiamės pagarbiai ir kilniai. 

Kaip manote, kokia yra didžiausia buvimo gamtoje nauda vaikams?  

Nathan: Įrodyta, kad laikas gamtoje, priešingai nei prie veido prikištas telefono ekranas, yra labai svarbus vaikų vystymuisi. Vaikai mėgaujasi gamta – vaizdais, kvapais ir galimybe paliesti tikrą, natūralų dalyką. 

Henrik: Tikiu, kad gamta padeda jiems įsižeminti. Šiais laikais iššūkiai yra visur. Jei stebi gamtą, žinai, kad kažkieno pabaiga visada reiškia kažko kito pradžią. Tikiuosi, buvimas gamtoje padės jiems būti smalsesniems ir drąsesniems, nebijoti kuriant savo ateitį. 

Erik: Iš esmės, manau, jie yra laimingesni, kai mėgaujasi grynu oru. Patirti gamtą – gera terapija visiems. Vaikai būna aktyvesni, sveikesni. Tai moko vertinti mažus dalykus ir rasti juose džiaugsmą. Jų smalsumas sužadinamas, o tai gali padėti jiems tapti savarankiškais žmonėmis.

Norvegijoje turime tokį posakį, jį sunku tiksliai išversti, bet skambėtų maždaug taip: „Kam likti viduje, jei visa viltis yra išėjusi.“ 

Agnieszka: Privalumų gali būti tiek daug! Vaikai aktyviai leidžia laiką, nesėdi priešais kompiuterį ar televizorių, kuria puikius atsiminimus. Aktyvus laikas gryname ore padeda mums išlikti fiziškai stipriems ir gaminti endorfinus, dėl to jaučiamės laimingesni. Vaikai, kurie leidžia laiką gamtos prieglobstyje, patiria daug nuotykių, išmoksta apie gamtą, įgyja patirties ir žinių. Be to, buvimas gamtoje stiprina ryšius tarp šeimos narių.

Ar kada nors susidūrėte su pasipriešinimu iš vaikų pusės? 

Nathan: Visada stengiausi, kad tai būtų jų pasirinkimas – mano aštuonmetis mielai eina su manimi medžioti, o vienuolikmetė nelabai žavisi gyvybės atėmimu, bet nekantrauja, kol galės gauti šaunamojo ginklo licenciją ir šaudyti į taikinius – tai ji galės padaryti kitąmet, sulaukusi 12 metų. Abu pasirinkimus 100 % gerbiu ir palaikau. 

Agnieszka: Mano vaikams patinka leisti laiką gryname ore, bet, žinoma, viskas priklauso nuo jauniausiojo nuotaikos. Kaip ir visi žmonės, vaikai taip pat turi skirtingas nuotaikas ir kartais mieliau renkasi patingėti namuose. Laimei, tokių akimirkų nebūna daug. 

Henrik: Žinoma, kartais tai nutinka. Jie paaugliai, turi draugų ir yra aktyvūs socialiniuose tinkluose. Kaip ir aš. Nesame kažkokia laukinių sala. Jei kas nors nenori eiti, lieka namuose ir daro tai, ką nori. Viskas su tuo gerai. 

Erik: Niekada. Išskyrus, žinoma, mano paauglį sūnų. Mano jauniausias visada nori eiti ir niekada nenori grįžti į vidų. Išimčių pasitaiko tik žiemą, kai kieme prabūname ilgą laiką – galiausiai jiems neišvengiamai pasidaro šalta. 

O ar teko susidurti su neigiamu požiūriu iš aplinkinių? 

Henrik: Gyvenu Vokietijoje, kur dauguma žmonių gyvena urbanizuotose vietovėse, tai žinoma, kad taip. Bet, dažnu atveju, tai tapdavo labai įdomių pokalbių pradžia. 

Nathan: Kartais internetiniai troliai ima komentuoti mano pasidalintas nuotraukas, bet juos iškart blokuoju. Retkarčiais giminaičiai ima kvestionuoti dalykus, bet tai ilgai netrunka – vos pamatę, kokia aistra gamtai dega mano vaikų akys, kaip jie pasakoja ką nors taip, kaip sugebėti gali tik vaikas, klausimų nebelieka. 

Agnieszka: Niekada nesu susidūrusi su neigiamomis reakcijomis dėl to, kad medžioju ir turiu mažų vaikų. Mano artimieji ir draugai supranta, apie ką yra medžioklė, ir noriai eina su manimi ir savo vaikais pasivaikščioti po mišką ir klausosi mano pasakojimų apie gamtą. 

Erik: Nepamenu, kad kada nors būčiau sulaukęs neigiamų reakcijų dėl to, kad mokau savo vaikus medžioklės. Kaip jau minėjau, mūsų visuomenėje ji giliai įsišaknijusi.  

Erik’s son

Ar vaikams leidžiate naudotis ir įranga?

Nathan: Žinoma, turime mažesnius žiūronus vaikams, o aš turiu ir papildomą termovizorių jiems nakčiai. Mažai naudos, jei jie negali matyti to, ką aš matau su įvairios įrangos pagalba. Manau, būtina, kad vaikai būtų tiesiogiai įsitraukę, o ne tik stovėtų šalia, kol aš, suaugusysis, turiu visus žaislus ir įrankius, kad pagerinčiau savo patirtį.

Henrik: Taip. Jie dažniausiai kreipiasi į mane, kai negauna iš prietaisų to, ko nori. Tada aš leidžiu jiems kurį laiką pasižaisti, kad išsiaiškintų patys. Taip darau ir aš pats. Kas skaito instrukcijas? Žinoma, tai galioja viskam, išskyrus ginklus.

Erik: Laikui bėgant, tikrai leisiu. Nuo mažų dienų stengiuosi mokyti juos saugiai elgtis su peiliu. Drožinėjame, gaminame lankus su strėlėmis. Kai paaugs, tada jie galės naudotis ir oriniais šautuvais, vėliau .22 kalibro ir taip toliau. Mano vyriausias reguliariai šaudyti iš .22 šaudykloje pradėjo būdamas dešimties.

Agnieszka: Mano vaikai dar per maži, kad naudotų termovizinius prietaisus. Vienam iš jų treji, kitam – šešeri. Visgi, kartą parodžiau jiems, kaip atrodo vaizdas per „Pulsar Merger LRF XP50“. Jie buvo labai nustebę, kad naktį, kai tamsu, gali matyti žmones gatvėje ir balandžius medžiuose.

Ar jiems jau teko susipažinti su „Pulsar“ prietaisais? Gal jie turi ir favoritą?

Henrik: Jie yra naudoję visus, kuriuos turiu arba esu testavęs. Mano sūnaus mėgstamiausias yra „Helion 2 XP50 Pro“. Dukrai tai ne tiek svarbu, svarbiausia jai – kad prietaisas veiktų.

Erik: Mažieji „Pulsar“ prietaisų dar neišbandė, nes kol kas jie tam per maži. Bet vyriausias testuoja viską, ką parsinešu į namus.

Nathan: Žinoma, jie yra stebėję per visus mano termovizorius, bet „Merger LRF XP50“, kurį naudoju, mano sūnui yra kiek per didelis. Jam labai patiko „Axion 2 XQ35“, kai gavau jį iš „Pulsar“ testavimui. Praleidome daug laiko stebėdami gyvūnus „Dubbo“ zoologijos sode su visa šeima – tai buvo labai unikali patirtis.

O kurį „Pulsar“ prietaisą labiausiai mėgstate patys? 

Nathan: Mano mėgstamiausia yra „Merger LRF XP50“ žiūronų ir „Thermion 2 LRF XG50“ kombinacija. Žinau, čia du prietaisai, bet kartu jie nenugalimi.

Henrik: Kol kas – „Axion 2 LRF“ ir „Proton FXQ“.

Erik: Mano mėgstamiausias yra „Merger LRF XL50“. Žvalgantis su termovizoriumi, galimybė naudoti abi akis yra su niekuo nesulyginama. Per „Merger“ patogu žiūrėti ilgą laiką. O kokybė tokia gera, kad gali tiesiog mėgautis kraštovaizdžiu, net jei aplink nėra gyvūnų. Bet daugiausiai naudoju „Axion“ linijos prietaisus. Bet kuris iš jų lengvai telpa į medžioklinio švarko kišenę ir puikiai patenkina mano poreikius. Man patinka medžioti neapsikrovus.

Mano sūnui labai patiko „Axion 2 XQ35“, kai gavau jį iš „Pulsar“ testavimui. Praleidome daug laiko stebėdami gyvūnus „Dubbo“ zoologijos sode su visa šeima – tai buvo labai unikali patirtis.

Nathan Stuart

Ar vaikus imate ir į naktines išvykas? Ar jos reikalauja ypatingo pasiruošimo?

Nathan: Imu, bet, dėl vėlumos ir aplinkos naktį, daug rečiau. Mano sūnus labai mėgsta prisijungti prie manęs ankstyvo vakaro lapių medžioklei, jei dirbu netoli namų. Bet aštuonmečiui būti aukštoje žolėje, visiškoje tamsoje ir apsuptam laukinių kiaulių yra šiek tiek baugu. Nepaisant to, jis dalyvavo ne vienoje tokioje medžioklėje ir, praleidęs jose daugiau laiko bei apsipratęs tokioje aplinkoje, ima vis labiau jomis mėgautis. 

Henrik: Žinoma. Juk tokios išvykos pačios smagiausios. Ruošiamės iš esmės taip pat kaip ir bet kuriai kitai medžioklei – pasiimame atsigerti, galbūt ir užkąsti, taip pat žibintuvėlių, peilių, termovizorių.

Erik: Kai jie pradės medžioti su manimi, turės tai daryti tamsoje. Rytais visada išeiname prieš auštant, o vakarais liekame gerokai po sutemų. Kai turi „Pulsar“ prietaisus, šviesa tavęs neriboja.

Dabar einame tiesiog pasivaikščioti tamsoje. Vaikams labai smagu naudotis žibintuvėliais, taigi einam į trumpus žygius, kur jie gali žaisti su šviesa. Kažkodėl jiems daug smagiau stebėti kasdienius objektus su žibintuvėliais. 

Nathan with his son

Pasidalinkite savo mėgstamiausiais prisiminimais apie buvimą gamtoje su vaikais. 

Nathan: Turiu daugybę, bet mėgstamiausias turbūt šis: mano dukra, būdama dar mažesnė, naudojosi žiūronais, kad pamatytų laukinę kiaulę. Aš gavau žodines instrukcijas – tokį vaizdingą aprašymą, kokį gali sugalvoti tik ketverių mergaitė, aiškindama, kur man žiūrėti, kad pats pamatyčiau gyvūną. Žinoma, žinojau, kur jis buvo, bet jos nuorodos „šalia didelio medžio“ ir „po mirusiu medžiu“ ant plataus kalvos šlaito, apaugusio medžiais, buvo nepaprastai mielas.

Neilgai trukus „YouTube“ pasidalinsiu vaizdo įrašu, kaip medžioju danielių patinus su savo sūnumi – ten bus nuostabių vaizdų. Neabejoju, kad iš to mums abiems gims daug prisiminimų, o dar ypatingiau tai, kad turėsiu juos išsaugotus. 

Henrik: Jų tiek daug, kad sunku pasakyti. Bet nėra nieko geresnio už tą akimirką, kai vaikai iš pradžių atranda medžioklei tinkamą gyvūną, mes jį sumedžiojame, parsivežame namo, pasirūpiname, atšvenčiame patirtį ir, galiausiai, užpildome šaldytuvą. Tai labai stipri tarpusavio patirtis, kuri kuria tvirtus ryšius bei meilę ir pagarbą gamtai. 

Erik: Neabejotinai tai buvo pirmas kartas, kai išėjau stovyklauti su tada dar keturmečiu savo sūnumi. Popiet užlipome į kalną ir praleidome naktį palapinėje. Valgėme gryname ore, žaidėme kortomis, skaitėme. Anksti ryte nužygiavome tiesiai į jo darželį, kur jis praleido likusią dienos dalį. Jam labai patiko nakvoti palapinėje – po to dažnai tai darydavo su draugais sode. Šią vasarą planuoju išbandyti stovyklavimą sode su savo trimečiu. 

Agnieszka: Kiekviena akimirka, praleista gamtoje su vaikais, yra ypatinga. Man labai patinka stebėti, kaip jie bėgioja po miškus ar stebi gyvūnus. Atsakau į visus jų klausimus, nes vaikų smalsumas yra unikalus. Noriu, kad jie džiaugtųsi pasauliu ir trokštų patirti nuotykių miške ar laukuose. Aistros turėjimas praturtina gyvenimą. Todėl norėčiau, kad šią aistrą perimtų mano vaikai. 

Tikiu, kad naudinga suteikti vaikams realistišką ir pagarbų santykį su mus supančia gamta. Kai kurias rūšis reikia reguliuoti jų pačių išgyvenimo labui, be to, tai – pagrindinis mūsų maisto šaltinis. Manau, kuo greičiau jie tai supras, tuo realistiškesnį požiūrį jie turės apie resursų ir kitų dalykų balansą apskritai. 

Erik Aspen Bakken