Termovizorinių prietaisų naudojimas medžioklės iš slėptuvės metu

Žinojimas nepajudant iš vietos.

Medžioklė tykojant, kai tenka laukti, kol grobis pats prisiartins, nėra naujas dalykas. Jos šaknys tokios pat gilios kaip ir žmonijos istorija. Nuo akmens amžiaus iečių ir paleolito laikų lankų iki pat šių dienų medžiotojai naudojasi tokios medžioklės strategijos privalumais. Tai taip pat yra ir mano, pradedančiojo medžiotojo, mėgstamiausias būdas.

Medžioklės tykojant metu labai svarbu ne tik pasirinkti vietą (atsižvelgiant į topografinius elementus, nukreipiančius gyvūnus tinkama linkme, vandens bei maisto šaltinius), bet ir tinkamai pasirinkti tykojimo vietos tipą (ar tai žeminė, dėžutė, stovas medyje, natūrali slėptuvė). Nors man labai patogu (o kartais net ir per daug patogu) tykoti iš stovo medyje, visuomet pirmenybę teikdavau medžioklei iš slėptuvių, kad ir kokio tipo jos bebūtų – minkštosios ar kietosios. Šiam būdui pirmenybę teikiu dėl trijų dalykų: slėptuvėje galiu judėti, nereikia lipti kopėčiomis ir galiu atsižvelgti į vėjo kryptį, todėl mano medžioklės iš slėptuvės rezultatai dažnai yra geresni.

Nors man patinka medžioti iš slėptuvės, tenka pripažinti, kad ji gali apriboti matomumą. Priklausomai nuo medžioklės vietovės, mano apžvalgos kampas gali būti labai platus, bet gali būti ir labai prastas. Reikėtų apibrėžti labai prastą matomumą: matymas nedideliu atstumu labai miškingoje vietovėje. Tikrai nesislėpsiu miško tankmėje, jei iš ten nebus įmanoma nieko matyti. Vis dėl to, tankesnė maskuotė turi įtakos matomumui net jei matomumo sąlygos yra geros. Sunkumų kyla tuomet, kai nesimato viso gyvūno kūno, kol jie neprieina ypač arti arba jeigu šešėliai ir kiti natūralūs elementai daro juos beveik nematomais.

Kad tai kompensuočiau, visada su savimi turiu gerus žiūronus. Kai kurie gali pasirinkti vadovautis instinktais ir logika: „Jei prieš mane kas nors atsidurs, aš jį nušausiu“. Nors nesu iš tų, kurie pasižymi spontaniškumu, tikiu, kad „sėkmė aplanko tada, kai galimybė atitinka pasiruošimą“. Man patinka, kai galiu matyti gyvūną iš pakankamai toli, kad galėčiau nustatyti, ar jis subrendęs, kokia kryptimi juda ir kiek laiko turiu iki šūvio. Dažnai priimti lemiamą sprendimą padeda optiniai prietaisai. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai iš jų nėra jokios naudos, nes gyvūnai išlenda iš itin tankaus miško, kur nieko negalima įžiūrėti, arba iki paskutinio momento slepiasi šešėlyje.

Termovizoriai medžioklės iš slėptuvės metu suteikia naują regėjimą

Prieš kelerius metus radau visų šių problemų sprendimo būdą – termovizorių. Nuo termovizorinių prietaisų nepasislėpsi. Jei yra tiesi regėjimo linija, net jei tai mažas plyšelis, vedantis nuo optinio prietaiso iki šilumos šaltinio, prietaisas jį aptinka. Tiesą pasakius, šiluminis objektas tiesiog švyti ekrane. Nuo tada, kai pradėjau naudotis termovizoriais, ypatingai medžiojant iš slėptuvių, nieko nepraleidau pro akis. Kiekvieną kartą pasirodžius gyvūnui būdavau pasiruošęs veikti. Trumpai tariant, tapau daug geriau pasirengusiu medžiotoju ir dėl to namo parsinešu daugiau žvėrienos. Kita vertus, turiu pripažinti, kad man taip pat patinka tiesiog tūnoti slėptuvėje ir stebėti (dažnai) nematomą pasaulį: paukšteliai savo lizduose, viena kitą besivaikančios voverės ir šarvuotiniai, gyvenantys savo gyvenimą. Tai labai įdomu.

Termovizoriai turi daug privalumų medžiojant iš slėptuvės. Naudojantis termovizoriniais žiūronais, man dar neteko būti užkluptam einant į slėptuvę arba grįžtant prie sunkvežimio po medžioklės. Jie man padėjo geriau pažinti laukinę gamtą, todėl pradėjau sąmoningai jos netrukdyti, net ir žvalgantis prieš medžioklės sezoną. Termovizoriniai žiūronai taip pat puikiai aptinka ir šviežią kraują, todėl yra lengviau surasti laimikį. Pašovus gyvūną, bet jam pabėgus, kiekvieno medžiotojo galvoje kyla svarbiausias klausimas: ar jį surasiu ir galėsiu parsivežti namo bei įsidėti jo mėsą į šaldiklį. Nė vienas medžiotojas, kartoju, nė vienas medžiotojas nenori prarasti laimikio. Kraujas lengvai aptinkamas ir švyti ekrane tol, kol jo temperatūra nukrinta iki aplinkos temperatūros. Net ir tada nugaišęs gyvūnas po šūvio švyti kelias valandas, todėl jį surasti yra daug lengviau.

Naudingiausia medžioklėje naudoti šiuos termovizorinius prietaisus: naktinio matymo taikiklius, monokuliarus ir žiūronus. Medžiojant iš slėptuvės geriausia naudoti monokuliarus ir žiūronus. Man labiausiai patinka naudoti „Pulsar Accolade“ termovizorinius žiūronus. Nesupraskite manęs klaidingai, tokie termovizoriniai monokuliarai kaip „Helion 2 XP“ yra nuostabūs, tačiau ilgam tykojimui ir aplinkos žvalgymui nekyla abejonių, kuris prietaisas geresnis. Žiūrint abejomis akimis (taigi, naudojant žiūronus) smegenys greičiau apdoroja informaciją, leidžia greičiau reaguoti, yra geriau suvokiamas gylis, akys lėčiau pavargsta, o kai kurie teigia, kad jiems rečiau skauda galvą (pats niekada neturėjau tokios problemos).

„Pulsar Accolade“: geriausias kainos ir kokybės santykis

Norėdami gauti geriausią kainos ir kokybės santykį, nedvejokite, tiesiog įsigykite „Pulsar Accolade 2“ žiūronus. „Accolade“ termovizoriniai žiūronai yra XP LRF modelio. XP LRF mikrobolometro raiška yra 640 × 480. „Acolade 2“ su integruotu lazeriniu tolimačiu tiksliai matuoja atstumą iki objektų, esančių iki 1 kilometro nuotoliu (tikslumas ± 1 metras) ir esant bet kokioms matomumo sąlygoms (taip, net ir tada, kai NIEKO nesimato). Be to, kaip termovizoriai vaizduoja infraraudonąją spinduliuotę, lazerinis tolimatis nustato atstumą iki šilumą skleidžiančio objekto, todėl šviesa nėra reikalinga.

Žinoma, „Accolade“ yra aprūpinti įkraunamomis baterijomis, veikiančiomis ilgiau nei 9 valandas, turi integruotą vaizdo įrašymo įrenginį, „Wi-Fi“, 8 spalvų paletes, kontrastingą AMOLED ekraną, vaizdo vaizde funkciją, priartinimo pažingsniui ar nepertraukiamai funkciją, IPX7 klasės vandeniui atsparią konstrukciją ir galimybę keisti daugybę ekrano parametrų, įskaitant ryškumą, kontrastą, peržiūros režimus ir t.t. Rimtai, vienintelis dalykas, kurio „Accolade 2 LRF“ nedaro – tai nemedžioja už jus.