Kelionė į vidinį mišką

Tęsiu šeimos tradiciją – mano tėvas buvo medžiotojas. Tai jis mane įtraukė į medžioklės pasaulį. Pirmą kartą į medžioklę tėtis mane pasiėmė 14-os ar 15 metų. Ta patirtis manęs nebepaleido, tad sulaukęs 18-os įsigijau pirmąjį ginklą ir pradėjau medžioti savarankiškai.

Kuo medžioklė jus taip užkabino? 

Man tai galimybė susitikti su bendraminčiais arba leistis į šį nuotykį vienam. Vasarą labiau mėgstu medžioti vienas, bet taip pat smagu su būreliu bičiulių susitikti miške žiemą. Be galo įdomu stebėti gyvūnus natūralioje aplinkoje – to niekada nepatirsi mieste. Miško takeliu bėganti lapė, nedrąsiai aplink besižvalganti stirna ar išdidžiai iš miško žengiantis briedis. Visa tai pripildo mintis nepamirštamų įspūdžių. O tuomet, žinoma, pirmieji šūviai ir kiekvieną kūno ląstelę užpildantis adrenalinas.

Ar prisimenate savo pirmąją medžioklę?

Tiesą sakant, nepamenu kažko ypatingo. Bet visada įsimena tas medžioklės jausmas, įtampa, didžiulis jaudulys, padažnėję širdies dūžiai. Prie adrenalino priprantama. Štai kodėl susižavime įvairiais pomėgiais – būtent dėl jausmo, kuris užpildo mus iš vidaus.

Ar tiesa, kad kartais išsiruošiate į medžioklę visai ne medžioti? 

Manau, požiūris keičiasi kartu su amžiumi. Jei to paties paklaustumėte 18-mečio, jis pasakytų, kad medžioklėje visų svarbiausia yra laimikis. Susekti gyvūną ir paleisti šūvį. Man medžioklė yra daugialypis ritualas, net savotiška meditacija. Išvažiuoti iš miesto, susirasti ramią vietą miške, atsisėsti ir laukti. Iš tiesų man visai nerūpi, ar tą dieną pavyks ką nors sumedžioti. Kartais net nesvarbu, ar apskritai išvysiu žvėrį. Man tiesiog reikia laiko sau, pabūti vienam gamtoje, susidėlioti mintis ir perkrauti protą. Miškas yra vienintelė vieta, kur negalvoju apie nieką. Tiesiog būnu ten tuščia galva, tik akys mirksi žvelgdamos į tolį. 

Namuose to nepatirsi, kad ir ką bedarytum – galvoje vis tiek dažniausiai suksis mintys apie darbą ir kitus rūpesčius.

Ką pasiimate su savimi į medžioklę?

Kuo mažiau daiktų, tuo geriau. Esu matęs televizijos laidą, kurioje jaunas medžiotojas rodė savo kuprinę, pilnutėlę keisčiausių daiktų, lyg būtų susiruošęs į išgyvenimo žygį. Tiesa ta, kad medžioklėje iš tiesų svarbūs vos keli daiktai: patogi apranga, papildoma pora kojinių, jei vienos sušlaptų, apsauga nuo vabzdžių ir vanduo. Na, ir, žinoma, medžioklės įranga – ginklas, amunicija ir galbūt dar naktinio ar terminio matymo prietaisas, suteikiantis medžioklei dar daugiau privalumų. 

Aš pats mėgstu į medžioklę pasiimti „Pulsar“ terminio vaizdo žiūronus, kad galėčiau stebėti aplinką temstant ar mišką užklojus rūkui. Tai toks didelis malonumas! Mano tėvas taip pat turėjo naktinio matymo įrenginį. Pamenu, kaip būdamas vaikas mėgdavau pro jo objektyvą stebėti aplinką. Galvoje visada sukosi kiek magiškas vaizdinys: kaip sutemus pro medžių šakas išvystu artėjantį elnią. Tėčio terminiai žiūronai atskleidė kiek kitą tikrovę – kad elnias pasislėpęs pievoje tarp žolių ilsisi visą dieną. To niekada nebūčiau pastebėjęs plika akimi. 

Ne tik medžiojate, bet ir vadovaujate inovatyvią medžioklės optiką kuriančiai komandai. Kokie jūsų paties mėgstamiausi „Pulsar“ įrenginiai?

Žinoma, tai „Pulsar“ terminio vaizdo žiūronai „Accolade 2 LRF Pro“. Juose integruotas lazerinis tolimatis padeda itin tiksliai nustatyti atstumą iki stebimo gyvūno. Taip pat esu išbandęs monoklį „Helion 2 XQ“, jo išskirtinumas – itin jautrus terminio vaizdo sensorius, jo dėka galima matyti detalų objekto atvaizdą esant net pačioms prasčiausioms oro ar paros meto sąlygoms. Turiu pripažinti, kad „Pulsar“ binokliai su manimi keliauja kur kas dažniau. Man asmeniškai kur kas patogiau į tolį žvelgti abiem akimis.

Kuriuo paros metu labiausiai mėgstate būti miške?

Temstant arba artėjant saulėlydžiui. Mėgstu būti miške vėlyvą vakarą, kai gamta nurimsta. Kai vis dar gali girdėti kažkur netoliese čiulbant paukščius, bet tylos jau netrikdo jokie kiti garsai. Visiška ramybė! Tai pats gražiausias laikas, kai nurimstu ir aš pats. Esu miegalius, tad nemėgstu medžioti anksti ryte. Kad jausčiausi guvus, turiu gerai išsimiegoti. Ir, žinoma, maža smagumo, kai paukščių giesmes trikdo žemės ūkio darbų triukšmas…

Kaip dažnai leidžiatės į medžioklę?

Negalėčiau sakyti, kad medžioklė – tai mano gyvenimo būdas, labiau pomėgis. Medžioti važiuoju kartą per dvi savaites, būna ir kiek dažniau. O štai dabar nemedžiojau ilgiau nei dvi savaites, nes vasara buvo labai karšta ir ne tik žmonės, bet ir žvėrys nuo karščio slėpėsi miško glūdumoje.

Man tai būdas nuraminti vidines audras, nutildyti slogias mintis ir problemas. Miške niekada nenaršau telefone. Tai griežta taisyklė ir stengiuosi jos laikytis. Sąmoningai atsiriboju nuo kasdienio gyvenimo ir rutinos, kad išsivalytų galva.

Rodos, medžioti vienam jums patinka kiek labiau nei kartu su bendraminčiais?

Priklauso nuo metų laiko ir nusiteikimo. Įprastai vienas medžioju savaitgaliais. Juk po ilgos darbo savaitės ir daugybės pokalbių norisi pabūti vienam, tyloje. Tiesą sakant, pastebėjau, kad pačios geriausios mintys ir idėjos gimsta būtent medžiojant. Kai esu ten, miške, toli nuo rūpesčių, protas išsigrynina ir pradeda pildytis nuostabiausiomis idėjomis. Esu tikras, kad darbo vietoje tiesiog neįmanoma sugalvoti kažko naujo. Darbe privalai sutelkti mintis į rutininius darbus, spręsti kasdienes problemas. O norint būti išties produktyviu ir, visų svarbiausia, kūrybišku, nėra kito būdo, kaip tik pakeisti darbo aplinką.

Įdomu, kokiais argumentais atremiate medžioklės oponentus?

To tiesiog nebedarau. Pavargau teisintis ir pasakoti tai, ko niekas iš tiesų nenori girdėti. Jau žinau, kad tokie pokalbiai visada baigiasi „į vienus vartus“. Tad kam išvis bandyti?

Bet jei niekas nesivargins pasakoti, kodėl iš tiesų medžiojama, galiausiai atsidursime aklavietėje?

Būtent ten ir esame! Ir nematau, kaip iš tos aklavietės pajudėti. Namiškiai gerai žino mano pomėgio motyvus. Šeima puikiai supranta, kodėl tai darau. Deja, tam pritaria ne visi pažįstami. Anksčiau bandydavau pasakoti apie savąją medžioklės filosofiją, bet vėliau tiesiog lioviausi. Visi pokalbiai pasisukdavo maždaug tokia linkme:

– Medžioti brangu, o prekybos centre gali rasti kokios tik nori mėsos!

– Bet aš medžioju ne dėl mėsos.

– Tai kodėl tu medžioji?

– Važiuoju į mišką pailsėti.

– O kodėl negali pailsėti namie ant sofos?

Štai čia pokalbis ir pasiekia akligatvį. Lietuvoje medžiotojo įvaizdis apskritai iškreiptas. Daugelis įsivaizduoja, kad medžiotojas – tai apgirtęs vyras, vilkintis kamufliažinę aprangą ir be jokio gailesčio šaudantis į visa, kas juda. Štai taip žiniasklaida vaizduoja medžiotojus. Ir tai niekaip nesusiję su XVIII – XIX a. siekiančiomis medžioklės tradicijomis, kurias tiesiog nušlavė sovietų valdžia. Su pavydu žvelgiu į Prancūzijos ar Vokietijos medžioklės tradicijas, nes ir mes galėjome jas išsaugoti, jei, užuot piktai ir aklai kritikavę, būtume pasitelkę supratingumą ir faktus.

Retai kalbama apie tai, kad medžiotojai rūpinasi gyvūnais, pavyzdžiui, šeria juos žiemą, kai susirasti maisto patiems sunkiau.

Turbūt apie tai retai kalbama dėl tų pačių priežasčių – neteisingo medžioklės interpretavimo viešumoje. Visuomenei atrodo, kad medžiotojai šeria gyvūnus norėdami juos prisijaukinti, o vėliau nušauti. Iš tiesų tai neturi nieko bendra su realybe. O aš pats apskritai nemanau, kad laukiniams gyvūnams reikia mūsų, žmonių, pagalbos. Vasarą jie puikiai gali savimi pasirūpinti patys, nes miške ir taip pilna maisto. Kiek sunkiau žiemą, ypač, kai mišką užkloja sniegas, tačiau ir tuomet gyvūnai turi instinktą išsikasti maisto iš po sniego. O kai įsikišame mes, bėgant laikui gyvūnai ima prarasti natūralius išgyvenimo instinktus. Pavyzdžiui, jei stirna nebemokėtų išsikasti guolio, ji galėtų rimtai peršalti ar net mirti miegodama ant sniego. Gyvūnai kur kas protingesni, nei mes manome. Ar, pavyzdžiui, žinojote, kad šernai geba susisukti lizdą iš pakrantės meldų? Jie taip pat gerai žino, kokius augalus ar šaknis ėsti susižeidus, kad žaizda greičiau užgytų ir infekcija neišplistų. 

Tad gyvūnams visai nereikia mūsų pagalbos. Priešingai, jei atimsime iš jų įgimtus gebėjimus, prasidės degradavimo procesas. Manau, turėtume labiau pasitikėti gamta ir leisti jai tvarkytis pačiai. 

Mes, žmonės, visada buvome gamtos dalis. Tačiau kartais toje ekosistemoje elgiamės tiesiog kvailai. Pavyzdžiui, žmonėms pradėjus šerti laukinius gyvūnus vaistais nuo pasiutligės, ženkliai sumažėjo kai kurių gyvūnų populiacija. Arba kai Lietuvoje ėmė sparčiai nykti vilkai, neproporcingai išaugo kanopinių gyvūnų populiacija ir dėl to susilpnėjo tam tikros jų rūšys. Štai čia gyvybiškai svarbus medžiotojo vaidmuo – atskirti silpnuosius nuo stipriųjų.

Kaip atskiriate, kuris gyvūnas stiprus, o kuris silpnas? 

Tiesiog seku ženklus ir pasitelkiu turimas žinias. Pavyzdžiui, žinau, kad stiprus ir sveikas stirninas turi proporcingų formų ragus. O maži, netaisyklingos formos ragai rodo, kad gyvūno organizmas silpnas. Gyvūnas kreivais, smailiais ragais per kovą gali lengvai sužeisti sveiką priešininką, galiausiai stiprus ir sveikas stirninas žus, o silpnasis išgyvens ir atsives tokių pat silpnų palikuonių. 

Mėgstu stebėti tuos pačius gyvūnus kelis mėnesius ar net metus iš eilės. Matydamas silpną stirniną jau žinau, kad kitą pavasarį greta jo pasirodys toks pat silpnas, tik mažesnis palikuonis. Ir būtent taip visada nutinka.

Kaip sugebate atsekti tuos pačius gyvūnus ir stebėti jų istoriją metai iš metų? Kaip tai išvis žinote, kad tai tas pats gyvūnas?

Kanopiniai gyvūnai gyvena gana sėslų gyvenimą. Briedžiai migruoja, o elniai paprastai apsistoja gana nedidelėje teritorijoje, tad visai nesunku juos atrasti lygiai toje pat vietoje, kur matei praėjusį kartą. 

Kuriuos gyvūnus stebėti jums įdomiausia? Spėju, kad pačius didžiausius?

Visai ne. Kartais be galo smagu stebėti po sniego pusnis šokinėjančią ir mažytę pelytę medžiojančią lapę. Suglaudusi ausis ji tykiai sėlina, o tada staiga neria gilyn į pusnį ir išlenda su gardžiu grobiu nasruose. Man tai kur kas įdomiau, nei stebėti statišką briedį – tai tas pats lyg stebėtum karvę.

Įdomu, ar grįžęs iš medžioklės su laimikiu iškart gaminate šeimai ką nors skanaus, ar paliekate mėsą ateičiai? 

Paprastai tą pačią dieną niekada negaminu. Dažniausiai tiesiog užšaldau mėsą ar išdalinu draugams ir giminaičiams. Kita vertus, man išties patinka ruošti maistą šeimai ir išbandyti naujus receptus. Ragauti įvairius mėsos patiekalus esu pratęs dar nuo vaikystės. 

Ir vis dėlto mėsa niekada nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios medžioju. Niekada nebūsiu tas, kuris mėgins įtikinti kitus, kad medžioti yra gerai ar blogai, ir jau tikrai niekada nedekoruosiu savo namų kailiais ir ragais. Tiesiog nematau tame jokio žavesio. 

Atrodo, tiesiog būti ten, vidury miško, jums visiškai užtenka?

Būtent. Man medžioklė yra kai kas kita. Vieni vyksta medžioti, kad susitiktų su draugais, pabendrautų, užmegztų naujų pažinčių ar net verslo ryšių. Žinau ir tokių, kurie medžioklės kelionę pradeda susipirkdami visą brangiausią medžioklės įrangą. Tik ar tikrai turėti brangų ginklą reiškia būti geru medžiotoju? Nuoširdžiai tuo abejoju. Kartą buvau pakviestas į privilegijuotų medžiotojų klubą. Vos įžengęs supratau, kad man čia ne vieta, ir išėjau. 

Man medžioklė yra apie paprastus dalykus, laiką su savimi, galimybę palikti rūpesčius kitąpus miško ribų. Ir tai tikrai ne kiekvienam. Kartą į medžioklę pasikviečiau bičiulį. Pamenu, kaip tyliai sėdėjome miške ir kelias valandas tiesiog laukėme. Kai draugo kantrybė išseko, jis sušnabždėjo: „Tai… kada pasirodys žvėris?“ Tą vakarą taip ir nepamatėme nei vieno gyvūno, tad galiausiai tariau: „Laikas namo.“ Mano bičiulis atrodė gerokai nustebęs: „Nejaugi čia viskas?!“ Manau, jis tikėjosi kažko panašaus į vaizdą iš veiksmo filmo, kai aplink laksto žvėrys ir aidi šūviai. Akivaizdu, tai buvo jo pirmoji ir paskutinioji medžioklė.

Kitą kartą su manimi vyko bičiulis, degęs noru išbandyti medžioklę su varovais. Po kelių valandų jis ne juokais nuvargo ir nusprendė, kad tokia medžioklė ne jam. Esu tikras, kad jo galvoje sukosi vaizdai iš senų prancūziškų ar britiškų paveikslėlių su vyrais ant arklių, pučiančiais medžioklės ragą… Realybė ta, kad turi būti gerai pasirengęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai, turėti daug kantrybės ir, svarbiausia, nuoširdžiai mėgautis procesu.

O kaip jūsų vaikai – ar jie domisi jūsų pomėgiu?

Sūnui penkeri, jis dar kiek per mažas vykti su manimi į medžioklę. O dukra, kuriai 13 m., jau prašo, kad kada nors pasiimčiau ją kartu. Gyvename ramioje vietoje toliau nuo miesto, apsupti ežerų ir miškų, ir mums be galo patinka leisti laiką gamtoje. Kartais pasiimu terminio vaizdo žiūronus ir su vaikais važiuojame į mišką stebėti stirnų ir lapių. Ir man, ir vaikams būna be galo smagu. Žinoma, su vaikais niekada neimu ginklo. Nemanau, kad pirmoji patirtis turėtų būti susijusi su gyvūno mirtimi. Mirtis yra jautrus įvykis ir ji beveik niekada nenutinka iškart. Tačiau leisti laiką gamtoje mums visiems svarbu. Tikiuosi, vaikai nepraras meilės gamtai ir užaugę. Nežinau, ar kuris iš jų pamėgs medžioklę. Bet jei kada paprašys, būtinai juos supažindinsiu su sava filosofija, kaip tai kažkada padarė mano tėvas. Žvelgdamas atgal svarstau, kad medžioklę mes abu supratome kaip galimybę pabėgti į savo vidinį mišką.