Kaip medžiotojai orientuojasi gamtoje?

Nathan: Paprasčiausias išmanusis telefonas gali būti labai naudingas įrankis, jei jame įrašytos tinkamos programėlės. Žinoma, naudingi ir termovizoriniai prietaisai – tamsoje su jais galima matyti daug toliau nei tiesiog pasišvietus žibintuvėliu. Tiesa, kuprinėje visada turiu ir kompasą. 

Riccardo: Priklauso nuo situacijos. Dažniausiai man nereikia jokių prietaisų, tačiau visada su savimi turiu išmanųjį laikrodį su kompasu ir GPS sistema. Turiu kelis tokius laikrodžius ir juos pasirenku priklausomai nuo to, ar liksiu ant žemės, ar plauksiu gilyn į jūrą, nes nutolus nuo kranto ne visada veikia GSM signalas. 

Jón Rúnar: Kaip ir Nathan, dabar dažnai naudojuosi savo mobiliuoju telefonu. Telefonai šiomis dienomis puikiai atlieka navigacijos funkciją, o Europoje, net ir nutolusiose vietovėse kaip, pavyzdžiui, Laplandija, ryšys veikia tikrai neblogai. Be telefono, visada turiu ir išmanųjį laikrodį. Jame galiu matyti saulėtekio ir saulėlydžio laikus, be to, jis turi GPS signalą, todėl gali mane nuvesti ten, kur reikia. Kai mobiliojo ryšio nėra arba jis silpnas, naudojuosi GPS, nes įprastai jis būna stipresnis. Anksčiau visada su savimi turėdavau kompasą, bet dabar jį pakeitė laikrodis ir telefonas.

Ar galėtumėte atskleisti bent kelias orientavimosi taisykles, kuriomis visada vadovaujatės?

Stefan: Visada turėkite kompasą ir žemėlapį. Jei vietos gerai nepažįstate, ateikite jos apžiūrėti dienos metu, jei reikia, pritvirtinkite žymeklių, kurie padėtų jums rasti kelią atgal. Prieš išvykdami savo šeimai ar draugams pasakykite, kur keliaujate, kad nutikus nelaimei jie žinotų, kur jūsų ieškoti ar kur siųsti pagalbą. 

Jón Rúnar: Dažnai naudoju aplink mane esančius natūralius objektus. Jei matosi saulė arba mėnulis, orientavimuisi naudoju juos. Dar neišmokau tinkamai naudotis žvaigždėmis, tačiau kelias galiu atpažinti.

Jei užklumpa tirštas rūkas, kai prieš save gali matyti vos metrą ar du, ir esi kalno viršūnėje, GPS signalas gali nutrūkti. Tokiais atvejais seku vandens srove arba žvėrių pėdsakais, kad nusileisčiau žemyn. Įprastai mažesniame aukštyje ir rūkas būna mažesnis, ir jei GPS signalo vis dar nėra, lengviau rasti kelią ar upę, palei kuriuos galima orientuotis toliau. Taip pat naudinga visada su savimi turėti švilpuką. Susižeidus koją ar negalint pajudėti, sušvilpti bus paprasčiau nei rėkti, be to, švilpukas girdisi iš toliau. 

O ką reikėtų žinoti apie orientavimąsi nelaimės atveju?

Jón Rúnar: Visų pirma, kaip jau minėjo Stefan, pasakykite kam nors, kur einate ir kada planuojate sugrįžti. Būtinai praneškite sugrįžę ir informuokite pasikeitus planams. Turint tokią informaciją, ieškoti žmogaus yra daug paprasčiau. Taip pat visada turėkite daug energijos suteikiančio maisto bei vandens. 

Riccardo: Prevencija prasideda prieš išeinant iš namų. Kai kuriems atrodo, kad prieš išvykstant nereikia planuoti kelionės. Visgi visada labai svarbu įsidėmėti ir pasižymėti automobilio vietą, kad galėtumėte lengvai sugrįžti. 

Stefan: Kad žinočiau, kiek toli nuėjau tamsoje, skaičiuoju savo žingsnius. Su savimi visada turiu kompasą ir žemėlapį. Taip pat pasiimu ir šviečiančių lazdelių, kad jomis galėčiau pasižymėti svarbias vietas, pavyzdžiui, jei prireiktų trumpam palikti savo įrangą. 

Nathan: Atvykę į naują vietą, visada orientuokitės pagal šiaurę. Įsidėmėkite išskirtines vietas, infrastruktūrą ir panašiai. Prisiminkite, kuria kryptimi jums reiktų judėti link saugios vietos, jei pasiklystumėte.

Nathan: Pasiklydęs nebuvau niekada, tačiau kartą buvau suglumintas maždaug 8 valandoms (šypsosi). Buvo naktis, tamsu, nors į akį durk. Buvome tankiame miške ir gaudėme šunį, kuris nuo mūsų pabėgo. Suradę jį maždaug po 45 minučių, supratome, kad nebežinome, kur esame.

Tik vėliau supratome, kad, bandydami grįžti atgal pagal savo pėdsakus, buvome atsidūrę ant to paties kelio, kur stovėjo mūsų automobilis. Visgi tuo metu pagalvojome, kad tai – kitas kelias, ir, užuot pasukę į dešinę, nuėjome į kairę. Pasirodo, buvome vos už 400 metrų nuo automobilio, bet ėjome visą naktį, maždaug 8 valandas priešinga kryptimi, kol paryčiais mus surado šeimos narys.

Riccardo: Taip, prieš daugybę metų esu turėjęs nemalonų įvykį. Buvau jaunas ir nežinojau, kaip svarbu turėti patikimą susisiekimo sistemą, ypač būnant nuo žemės nutolusioje vietoje. Buvome laive, daug mylių nuo kranto, tad neturėjome ryšio ar galimybės paskambinti kam nors mobiliuoju. Tada mus ištiko nelaimė – su valties propeleriais užkabinome seną plūduriuojančią virvę, dėl ko sulinko variklio ašis. Vanduo ėmė sunktis į mašinų skyrių, o neturėdami satelitinio telefono, greičiausiai būtume buvę priversti laivą palikti, nes jis būtų nuskendęs. Mums pasisekė, nes vanduo sunkėsi lėtai, todėl turėjome šiek tiek laiko susisiekti su bičiuliu, kuris vėliau partempė mus į uostą. Nuo to laiko visada naudojuosi „inReach“ technologija: ji leidžia išsiųsti žinutę iš bet kurio pasaulio kampelio ir nurodyti tikslią savo buvimo vietą. 

Jón Rúnar: Miške pasiklystu nuolat, nes man tai labai patinka. Vaikštant po mišką, ypač naktį, kartais viskas ima atrodyti labai panašiai. Įsijautęs į žvėrių pėdsakų tyrinėjimą ar užsižiūrėjęs į augalus, paukščius ar dar ką nors, dažnai pamirštu apie laiką ir kryptį, kuria turėčiau judėti. Bet man tai labai patinka. Žinoma, kartais tai reiškia, kad ieškodamas savo kelio atgal užtrunku kelias papildomas valandas, bet man visada pavyksta.

Niekada nepanikuoju, nes jau ankstyvoje vaikystėje supratau, kad panika nepadeda geriau susiorientuoti ar aiškiau mąstyti. Kitos emocijos gali būti visai naudingos, nes sukelia, pavyzdžiui, adrenalino pliūpsnį kraujyje, o tai padeda trumpam įgyti daugiau energijos, jėgos, šilumos ar gebėjimo aiškiai mąstyti. Tačiau panika yra žalinga. 

Ir taip, man yra tekę pakliūti į ganėtinai kvailą situaciją. Išvykau medžioti baltųjų tetervinų šalia vieno kalno Islandijoje, apie tai pasakiau ir savo šeimai. Verta pastebėti, kad tais laikais dar nebuvo mobiliųjų. Atvykęs į vietą pamačiau, kad ten buvo daug kitų medžiotojų, todėl nusprendžiau keliauti toliau nuo kranto ir atsidūriau toli nuo tos vietos, kur turėjau būti – nukeliavau gal 30-50 kilometrų. Medžiojau vienas, buvo žiema, visur pilna sniego. Čia aš sulaužiau dvi esmines keliavimo kalnuose taisykles: visada eik ten, kur pasakei, kad eisi, ir niekada nenuklysk vienas. Tuo metu vairavau seną gerą „Willys“, pagamintą dar 1947-aisiais. Automobilis turėjo šiek tiek problemų su šildymu ir užsivedimu, tačiau, neskaitant to, tai buvo puikus keturiais ratais varomas automobilis, idealiai tinkantis važinėti bekele. Pagaliau radau vietą, kuri man pasirodė itin patraukli, nusprendžiau pažiūrėti iš arčiau ir pamačiau, kad ten jau buvo pramintos vėžės. Sekiau jomis, nuo pagrindinio kelio nutolau ne vieną kilometrą, o tada užstrigau. Supratau, kad esu per keliasdešimt kilometrų nutolęs nuo vietos, kurioje turėčiau būti, užstrigęs viduryje žiemos, viduryje šalies, tamsoje ir su automobiliu, kuris greičiausiai neužsives, jei jį užgesinsiu. 

Atėjus tamsai, atkeliavo ir šaltis. Turėjau papildomą kuro baką, kurį supyliau į automobilį taip ir neužgesinęs variklio. Tačiau mašinoje nakvoti negalėjau, nes „Willys“ viduje yra labai mažai vietos, tad miegoti jame praktiškai neįmanoma. Neturėjau, kuo pasišviesti, kad galėčiau išsikasti. Buvau pastebėjęs seną prieglobstį netoliese esančiame šlaite – jis buvo suręstas avių piemenims dar labai senais laikais. Čia galėjau įsitaisyti savo puikiame miegmaišyje, tinkamame naudoti iki -40 laipsnių. Visgi tada sužinojau, kad šie skaičiai reiškė išgyvenimo temperatūrą, o ne tokią, kurios reikia patogiam miegui. Turėjau vandens, bet jis užšaldavo kaskart išėmus iš miegmaišio, todėl gerti pakankamai nebuvo paprasta. Vėliau sužinojau, kad tąnakt buvo gal 25 laipsniai šalčio. Nebuvau pasiklydęs, tačiau tikrai buvau užstrigęs. Pralaukiau visą naktį be miego, suvalgiau šiek tiek itin riebios kraujinės dešros ryte, ir, po kelių valandų kasimo, išvažiavau namo. Tada jaučiausi itin dėkingas, kad oras ryte buvo išties geras.

Man pasisekė, kad niekas dar nebuvo pradėjęs manęs ieškoti ar žmonės nebuvo pradėję jaudintis. Tame gyvenimo etape kalnuose leisdavau beveik visą savo laiką. Bet iš to daug išmokau. Patikimas miegmaišis keliaujant į kalnus žiemą yra būtinas. Juk bet kas gali sugesti – automobiliai, ryšio priemonės, GPS, netgi oras gali netikėtai subjurti. Todėl taip svarbu, kad žmonės žinotų, kur tavęs ieškoti, ir kad ieškotų tik tada, jei negrįžai po nustatyto laiko. Greičiausiai visi, kurie skaito šią istoriją ir gyvena kur nors centrinėje Europoje, galvoja, kad ji tikrai neskamba baisiai. Tačiau turėkite omenyje, kad Islandijos viduryje žiemą praktiškai nėra žmonių – tik keli pamišę tyrinėtojai, nutolę vienas nuo kito per keliasdešimt kilometrų.

Riccardo: Žinoma! Šiandien turime įmantrią GPS įrangą ir įvairių elektronikos prietaisų, bet privalu išmokti naudotis žemėlapiais ir kompasais, kurie visada būna tikslesni už technologijas. Tai taip pat būtina, kaip mokėti sudauginti skaičius be skaičiuotuvo net ir turint jį po ranka. 

Jón Rúnar: Manau, mokyti vaikus orientuotis gamtoje yra būtina visų pirma tam, kad jie išmoktų ją suprasti. Čia kalbu ne tik apie saulėtekio ir saulėlydžio laikus, žinojimą, kaip naudotis mėnuliu ir žvaigždėmis, kur yra šiaurė, pietūs, rytai ar vakarai. Manau, būtina vaikus mokyti ir suprasti apie augalus, kurie gali būti nuodingi, erkes, pernešančias įvairias ligas, koks yra uodo gyvenimo ciklas ir kaip jis kanda. Žmonės dažnai bijo to, ko nežino, tačiau juk iš tiesų nei tie augalai, kurie sukelia niežulį ant jų netyčia prisėdus, nei dauguma kandančių vabzdžių nėra mums pavojingi. Orientavimasis dažnai reiškia, kad žmogus žino, kaip žvelgti į aplinką ir moka pastebėti pasaulį aplink save. Tai leidžia jaustis ramiau, o kartu – ir geriau suprasti save patį. Šioje srityje yra daug ko išmokti, tad pradėti tai daryti jauname amžiuje tikrai nepakenks. 

Kaip tėvas, savo vaikus mokau visko, ką žinau, vos tik pasitaikius progai. Tačiau nesistengiu primesti savo žinių ar gyvenimo būdo niekam kitam – net ir savo vaikams. Laimei, manieji yra smalsūs ir daug klausinėja. Mano dukros – įprasti vaikai, kurie žino, kaip susiorientuoti, buvo ne kartą įsipjovę ar nusideginę odą įvairiais augalais bei patyrę vabzdžių įkandimų. Tačiau jos taip pat išmoko, kurie augalai gali padėti nuraminti niežtinčią odą, kaip susikurti ugnį ir kaip mėgautis gamta. Tikiuosi, kad tai, ko jos išmoko iš manęs, neš joms naudą ir džiaugsmą visą gyvenimą. 

Kaip skiriasi orientavimasis skirtingoje aplinkoje?

Riccardo: Skirtinga aplinka reikalauja žinoti skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, miške lengva suprasti, kur šiaurė – pakanka pasižiūrėti, kurioje medžių kamienų pusėje auga samanos. Tuo tarpu jūroje ar aukštai kalnuose pasaulio šalis identifikuoti nėra taip paprasta. Tik saulėlydžio ar saulėtekio metu lengva pasakyti, kur yra šiaurė. Kad būtų paprasčiau, galima į žemę įsmeigti kokį nors pagalį ir, stebint jo šešėlius, bandyti geriau suprasti laiką. 

Jón Rúnar: Visas orientavimasis atsiremia į vieną esminį dalyką: reikia naudoti tai, kas yra aplink. 

Kai esu miške, pietus ir šiaurę atskiriu pagal augalus. Pietuose jie dažnai būna labiau išdžiūvę, subrendę, anksčiau pradeda vesti vaisius. Šiaurinę pusę įprastai galima atskirti pagal aukščiau ant medžių augančias samanas.

Kalnuose šiaurėje yra daugiau sniego arba jis vėliau ištirpsta, čia šalčiau; skiriasi ir pietuose ir šiaurėje esanti augmenija. Priklausomai nuo kalno amžiaus, skirtingose pusėse gali skirtis, kiek atskilę yra akmenys, kiek vandens yra dirvožemyje. Pavasarį sniegas gali būti pavojingesnis pietuose, nes ištirpęs apačioje gali sukelti sniego griūtį. Žinoma, praktiškai bet kurioje aplinkoje galima susiorientuoti su žemėlapiu ir kompasu, tačiau išmokti ir natūralių būdų naviguoti yra nepaprastai naudinga.