Gyvenimas Arkties rojuje: Šiaurės elnių piemens istorija

Esu elnių piemuo iš Rovaniemi, Laplandijos, Suomijoje. Gyvenu su elniais ir daug laiko praleidžiu medžiodamas ir žvejodamas. Mano protėviai gyveno šiame regione pastaruosius 400 metų, todėl aš neabejotinai giliai įsišaknijęs šioje žemėje. Mano darbas, mano šeima ir pomėgiai – viskas yra čia. Mėgstu sakyti, kad gyvenu rojuje, bet dirbu taip, lyg būčiau pragare.

Papasakokite daugiau apie elnius.

Visai mano šeimai elniai visada buvo ir tebėra didžiausia aistra. Sakyčiau, kad tai darome tikrai ne dėl pinigų, o dėl malonumo. Žinoma, aš parduodu mėsą, mėsininkyste užsiimu pats, bet…manau, kad elniai yra tokie gyvūnai, kurie yra tik pusiau laukiniai. Didžiąją laiko dalį jie gyvena laisvėje, bet visada kažkam priklauso. Sutikę elnią, pamatytumėt, kad jis pažymėtas – aš tai darau su peiliu. Taip mes atpažįstame, kieno tai gyvūnas.

Dabar elniai grįžta namo, nes atėjo žiema. Tačiau kažkuriuo metu, balandžio mėnesį, mes atversime jiems vartus ir leisime grįžti į laukinį gyvenimą. Esame jiems tik pagalbininkai, kurie pamaitina ir apsaugo nuo lūšių ir vilkų žiemos metu.

Kaip pažymite elnią? 

Naudoju peilį ir jis turi būti labai aštrus; niekam kitam, išskyrus elnių žymėjimą, to peilio nenaudoju. Kiekvienas žmogus turi savo naudojamą ženklinimą ir jis turi būti užregistruotas. Šiandien tai galima padaryti internetu naudojantis telefonu. Tai tikrai naudinga – neseniai radau elnią, kuris nukeliavo 150 kilometrų nuo savo namų. Aš patikrinau ženklą programėlėje, paskambinau savininkui, jis atvyko ir pasiėmė savo elnią.

Laikui bėgant įgundi atpažinti kieno tai gyvūnas. Dabar galiu tai pasakyti iš 40 metrų atstumo. Tam, žinoma, reikia ištreniruotų akių ir geros atminties – šioje teritorijoje turime 200 ženklų, tad yra ką prisiminti.

Na, nė viena diena nėra tokia pati. Tai labai priklauso nuo metų laiko. Šiuo metu maitinu elnius, rūpinuosi jais, stengiuosi, kad jie jaustųsi gerai. Taip pat mokau kai kuriuos patinus traukti roges – tai pagrindinis keliavimo būdas Laplandijoje. Bet tai taip pat ir smagu – vėžinu kai kuriuos klientus, savo šeimos narius. Aš netgi bandau dresuoti kai kuriuos patinus dalyvavimui slidinėjimo varžybose ir elnių lenktynėse.

Ši rutina tęsis iki pavasario, kai paleisiu visus elnius į laukinę gamtą. Tada man patinka žvejoti ežeruose, linksmai leisti laiką su savo šeima. Vasarą su kitais ūkininkais vykstame į mišką, ten ieškome elnių jauniklių ir žymime juos. Tačiau tai nėra lengvas darbas – būna dienų, kai turime įveikti 20 ar 30 kilometrų pėsčiomis.

Tačiau pats pikas būna rugsėjo mėnesį. Tada prasideda poravimasis ir mes turime veikti greitai. Turime suskaičiuoti, kiek yra elnių, taip pat rudenį pradedame pardavinėti mėsą.

Rytoj turime susirinkti 10 elnių ir parsivežti juos namo. Jie yra maždaug už 45 kilometrų, todėl turėsime ten nuvažiuoti ir transportuoti juos atgal. Žinome, kad vis dar yra nepažymėtų elnių jauniklių, tačiau tai manęs nedžiugina – jie netrukus atsiskirs nuo savo motinų, o kai tai padarys, negalėsime įrodyti, kad jie yra mūsų. 

Bendradarbiaujame su kitais ūkininkais, kad sugautume tuos nepažymėtus elnius, o tada skelbiame aukcioną. Kas pasiūlo didžiausią kainą – gauna elnią. Neseniai nusipirkau vieną, jis buvo mano sūnui. Tai labai stiprus elnias. Žinau tai, nes jis lengvai išgyveno paskutinę žiemą laukinėje gamtoje, nors buvo dar tik kūdikis. Paprastai išgyventi nėra labai sudėtinga, tačiau šiandien lūšių ir vilkų populiacija yra labai didelė, kelianti didelę grėsmę elniams. Žinoma, taip veikia gamta, visada turi būti ir plėšrūnų.

Tiesa, yra ir dar vienas įdomus dalykas, kuriuo užsiimame žiemą: vykstame į safarius ant ežero. Nebūna labai daug sniego, todėl vykti į safarį mišku sudėtinga, bet ežero ledo storis siekia apie 40 centimetrų, todėl galime saugiai juo čiuožti.

Dažnai pabrėžiate, kad visa tai ateina iš jūsų šeimos. Kokio amžiaus buvote, kai pradėjote mokytis? Kada supratote, kad būtent tai yra tai, ką norite veikti?

Mano šeimoje elniai ganomi jau beveik 200 metų, o aš visiškai įsitraukiau būdamas maždaug dvidešimties – tad maždaug tiek laiko ir reikia viskam išmokti. Tai taip giliai įsišakniję, kad natūraliai to išmoksti praktikuodamas. Leisdavau laiką tiek su savo tėvu, tiek su seneliais ir mokiausi iš jų.

Elnių ganymas yra gyvenimas. Kitaip apie tai galvoti negalime. Tuomet, tam tikru momentu, tai tampa aistra. Bet ne visada buvo lengva – kai buvau mažas, mano tėvas versdavo mane dirbti kasdien, o tada dar nebuvau apsisprendęs, kad tai bus mano ateitis – maniau, kad turėčiau žaisti su vaikais ir užsiimti kita smagia vaikiška veikla. Vietoje to, dirbau su savo tėvu. Tačiau dabar, kai turiu savo vaikų, esu 100 % įsitikinęs, kad versiu juos daryti tą patį. Vesiuosi juos į miškus, mokysiu ženklinti gyvūnus ir pjauti mėsą. Nėra mokyklos, kur to išmokytų, todėl turi gyventi su šiais gyvūnais ir padaryti taip, kad jie taptų tavo gyvenimo dalimi. Bet, patikėkite, gauni tiek daug atgalinio ryšio, kad visa tai tikrai atsiperka. 

Kuo skiriasi jūsų darbas palyginus su jūsų protėvių veikla prieš 200 metų? 

Pats darbas labai nesikeičia, nors technologijos, žinoma, padeda. Kai mano tėvas buvo jaunas, jis turėdavo nueiti daugiau nei 20 kilometrų nuo savo kaimelio iki bandos ganymo vietos. Dabar mes turime automobilius, sniego motociklus ir visureigius, kurie padeda mums judėti greičiau, todėl per trumpesnį laiką galime padaryti daugiau. 

GPS taip pat labai padeda, nors technika yra nepigi. Vietovė, kurioje esame, apima 2500 kilometrų, todėl paieška be technologijų užtruktų daug ilgiau ir kainuotų daug pastangų. Su GPS pagalba daug lengviau. Mes gauname duomenis ir taip pamatome, kad ant tam tikros kalvos yra 5 elniai, o tai reiškia, kad maždaug 100 ar dar daugiau yra netoliese. Taigi, mes sutelkiame visą komandą darbui toje vietoje ir taip vienu metu galime rasti daug elnių. Šie metai mums buvo itin sėkmingi. Šiuo metu dar net ne gruodžio mėnuo, o mes jau turime 90 % savo gyvūnų. Kartais paieška trunka iki pat vasario mėnesio. Taigi, be abejonių, technologijos padeda, tai tikrai pagreitina reikalus, bet neatlieka darbo už mus. Mes vis tiek turime vaikščioti ir atlikti kitas užduotis rankiniu būdu.

Na, aš visada maniau, kad turiu gerą akį, bet buvau tikrai maloniai nustebintas pamatęs miško vaizdą per „Helion“. Manau, kad prietaisas naudingiausias ieškant sužeistų elnių. Laplandijoje daug elnių patenka po automobilių ratais, o tuomet bėga gilyn į mišką, kad pasislėptų, nes būna sužeisti. Tokiais atvejais jų praktiškai neįmanoma rasti, nes žiemą pas mus tamsu, netgi dienos metu. Taigi, „Helion“ šiuo atveju būtų tikrai naudingas – pastebėti sužeistą gyvūną būtų daug lengviau ir galėtume padėti jiems išgyti.

Manau, kad termovizorius taip pat galėtų būti naudingas, kai žiemai pervežame elnius namo. Žinote, gruodžio pabaigoje, kai jų lieka vos keli, anksti sutemsta, todėl galėtume ieškoti jų ilgiau.

Papasakokite apie savo santykį su gamta. Jums tikrai būtini tam tikri išgyvenimo įgūdžiai – nueiti 20 kilometrų laukinėje gamtoje, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, yra gana ekstremalu. Bet galbūt tokios situacijos ir priverčia dar labiau gerbti ir vertinti gamtos galią?

Žinoma, turiu labai stiprų ryšį su gamta, nes esu medžiotojas, žvejys ir elnių augintojas. Kai kalbame apie žmogaus ir gamtos santykius, mes taip pat kalbame ir apie tai, kas keliauja į virtuvę. Todėl, manau, galima sakyti, kad aš naudojuosi gamta kaip prekybos centru. Tačiau, atminkite, kad mes ją labai vertiname.

Gamta nieko neduoda nemokamai – norint išgyventi, reikia išmokti nuimti derlių ir įgyti daug reikalingų įgūdžių. Šiuo metu, kai kalbame, lauke yra -24 laipsnis. Man tai niekis – mano veidas dar net neapšerkšnijęs! Bet, kai temperatūra nukrenta žemiau -40, tuomet turime atidžiau galvoti apie tai kaip ir ką daryti. Bet, vis dėlto, čia, Suomijoje, mes visai kitaip priimame šaltį – pamenu dar 1999-aisiais, vieną rytą buvo -59. Mokyklinis autobusas vis tiek atvažiavo mūsų pasiimti. Čia poilsio dienų dėl šalčio nebūna!

Dažnai girdžiu, kad čia gyventi pavojinga, žmonės vis klausia, kaip aš išgyvenu. Na, pagalvokite apie tai taip: jūs gyvenate dideliame mieste ir visada išeidami turite viską užrakinti – savo namus, automobilį, biurą. Ar taip elgiatės ne todėl, kad išvengtumėte pavojaus? Čia mes niekada to nedarome. Laukinėje gamtoje yra visiškai saugu, net ir su visais plėšrūnais – vilkais, lūšimis ir t.t., nes jie niekada nepuola žmonių. Sakyčiau, kad mes gyvename saugiausioje vietoje pasaulyje, net jei ji ir yra viduryje niekur. Gamta yra mūsų namai ir iš jos galima labai daug ko pasimokyti. Man 35-eri ir aš vis dar mokausi.

Ar galėtumėte papasakoti kokių istorijų apie plėšrūnus?

Na, jie tikrai nėra tai, ką labiausiai mėgstu matyti laukinėje gamtoje. Kai puola rudieji lokiai, viskas gerai. Jie nužudo elnią ir suvalgo jį. Ir nors mums tai kainuoja, aš suprantu, kad tai yra natūrali atranka ir dėl to nesijaudinu. Bet lūšys ir vilkai yra žiaurūs. Jie žudo dėl malonumo. Tai akivaizdu – jie nužudo gyvūną, tik dalį jo suvalgo, o likusią dalį palieka.

Štai kodėl mes turime apsaugoti savo elnius žiemą. Čia mes turime per daug lūšių ir vilkų ir per juos netenkame medžioklinių šunų, elnių, galvijų, avių. Deja, turime ribotą kiekį licencijų jiems šaudyti, todėl turime su tuo susitaikyti.

Apie kiek vilkams prarastų elnių mes kalbame?

Galėtų būti šimtas ar dar daugiau per metus. Rekordas, kurį aš asmeniškai mačiau, buvo 12 elnių nužudytų vos vieno vilko per vieną naktį. Įsivaizduokit, kiek žalos jie gali pridaryti per metus? Čia, Laplandijoje, bent jau neturime vilkų gaujų – kitaip prarastume visus elnius.

Koks jūsų santykis su medžiokle?

Medžioklė yra mano aistra. Turiu daug šunų – medžiojančių paukščius, briedžius, netgi vieną specialiai triušių medžioklei. Savo medžiotojo licenciją gavau būdamas 11, nuo tada ir medžioju. Briedžiai yra mano pagrindiniai taikiniai, tuomet seka antys, net balandžiai rugpjūtį, tada turime tetervinus, kurdžius ir triušius. Iš miškuose sumedžiotų gyvūnų mano žmona siuva pirštines. Mes niekada neiššvaistome gyvūno – sunaudojame visas įmanomas medžiagas.

Medžioklė man – paprastas dalykas. Vieni eina į prekybos centrą, o aš einu į mišką. Tikiuosi, kad medžioklė taip pat bus ir mano vaikų gyvenimo dalis. Kadangi jie užaugo čia, jie vis dar neturi jokių mobiliųjų telefonų ar kitų prietaisų, ir mes praleidžiame pusę savo laiko lauke. Mano vyriausiajam sūnui tik 6, o praėjusį rudenį miške jau nueidavome 5-6 kilometrus medžiodami paukščius, triušius – jis tikrai aistringas medžiotojas, nors dar toks mažas.

Ar čia yra kokių nors medžioklės ypatumų, kurie skirtųsi nuo kitų šalių?

Čia nėra nieko kitaip – tiesiog turi laikyti akis ir ausis įtemptas. Tai nelengvas įgūdis, bet praleidęs tiek daug laiko miškuose, galiu užtikrintai pasakyti, kad man tai neblogai sekasi. Perpratau gyvūnų elgesį. Ir, žinoma, yra instinktai. Visi mes turime medžiotojų instinktus, bet, turbūt, pas kai kuriuos jie yra stipresni.

Gal galite papasakoti apie gyvenimą Arkties sąlygomis?

Na, mes vis dar esame 400 kilometrų nuo pačios Arkties, bet man patinka gyvenimo sąlygos ir skirtingi sezonai. Žiemą mes turime tik 4 valandas dienos šviesos, o saulė tinkamai taip niekada ir nepateka, pas mus nėra saulėtekių ar saulėlydžių. Sausį ir vasarį oro temperatūra nukrenta iki -35 laipsnių. Tačiau tai neturi jokios įtakos mano gyvenimui. Aš prie to pripratęs, todėl manęs tai neigiamai nepaveikia. Daug dirbu ir daug laiko praleidžiu su gyvūnais.

Bet, žinoma, būna puiku, kai ateina pavasaris. Įprastai, po dviejų mėnesių praleistų be saulės, ją pamatome sausio 25 dieną. Ji kyla vis aukščiau ir aukščiau, bet mes vis dar turime sniego ir galime mėgautis poledine žvejyba. Diena trunka 12 valandų ir, nepatikėsite, kaip man patinka saulėlydžiai kovo mėnesį. Nors vis dar šalta, jau galime pajusti ateinančią vasarą, jos kvapą ore, drėgmę.

Pavasarį negalime medžioti gyvūnų, taigi tuo metu ruošiame malkas artėjančiai žiemai. Vasarą, kai tik galime, mėgstame vakarus leisti prie ežerų. Tuomet saulę matome 24 valandas per parą, tad nors, techniškai, mūsų vasara trunka 2,5 mėnesio, mėgstu sakyti, kad ji trunka 5 mėnesius, nes saulė taip niekada ir nenusileidžia. Dėl to mūsų daržovės – bulvės, morkos, svogūnai – yra tokie skanūs.

Tačiau ruduo yra mano mėgstamiausias sezonas, nes tada galime grybauti, uogauti, medžioti ir vėl pradėti elnių ganymą. Ir kai tik temperatūra nukrenta iki -5 laipsnių, tu iš karto jauti, kad ateina žiema, gali užuosti ją ore ir tai toks malonus jausmas.

Minėjote, kad turite keletą šunų, bet Isku, panašu, yra geriausias jūsų draugas. Gal galite papasakoti apie jį?

Aš užaugau su šunimi, nes buvau vienturtis. Tiesą sakant, turėjome Isku prosenelį, kuris ganė elnius. Manau, kad šunys tampa šeimos nariais. Turėjau daug gerų draugų – žmonių, bet Isku mano geriausias draugas. Isku dabar penkeri ir mes einame kartu medžioti, grybauti, uogauti. Net kai vykstu iki degalinės, jis visada su manimi, mano automobilyje.

Šunys ir gyvūnai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, jie taip pat labai svarbūs ir mano šeimai. Jie yra mūsų draugai, mūsų kolegos, pagalbininkai medžiojant, mūsų linksmintojai namuose. Isku yra paukščių ir elnių medžioklinių šunų mišinys, bet jis labai profesionalus.

Daug kalbėjomės apie jūsų darbą, o kuo užsiimate, kai nedirbate?

Kai leidžiame laiką su šeima, mėgstame žiūrėti televizorių. Bet mūsų televizorius yra židinys – jis nereikalauja nieko, išskyrus medieną ir degtukus. Gali valandų valandas į jį žiūrėti ir nepavargti. Tai taip pat naudinga ir vaikams – žiūrėdami į ugnį jie atsipalaiduoja.

Kai buvau vaikas, daug laiko praleisdavau su seneliais. Maitindavau gyvūnus, uogaudavau, grybaudavau ir eidavau į mišką. Dabar suprantu, kad mano vaikystė buvo puiki, nors neturėjau daug draugų, gyvenimas buvo nuostabus. Labai norėčiau, kad mano vaikai leistų savo vaikystę taip pat kokybiškai. Šiandien žmonės daug laiko praleidžia prie savo telefonų, kompiuterių, televizorių. Gamta yra mano „Netflix“. Aš labai vertinu viską, ko gamta mane išmokė per šiuos metus ir ji vis dar pasakoja man naujas istorijas diena iš dienos. Norėčiau, kad visi pamirštų savo telefonus ir eitų pasivaikščioti į mišką. Tai labai svarbu ir naudinga mūsų psichinei sveikatai.