„Arctic Sense“ subūrė mokslininkus ir istorijų pasakotojus

Vėl būdamas krante jaučiu didelį palengvėjimą, lyg būčiau pasiekęs kažką itin svarbaus. Tai buvo ilga ir ambicinga ekspedicija. Keturi mėnesiai ir penkios dienos jūroje bei 5000 jūrmylių (9000 kilometrų). Vasara buvo ilga ir kupina iššūkių bei daug sunkaus darbo. Vienintelis iš komandos jachtoje praleidau visą ekspedicijos laiką – tokia kapitono pareiga. Tad dabar ypač mėgaujuosi galimybe tiesiog ilsėtis ant sofos… 

Nors iš tiesų laiko poilsiui nėra tiek daug. Mano dienos pripildytos susitikimų ir skambučių – prasideda ekspedicijos komunikacinė dalis. Norime išleisti knygą vaikams, albumą ir dokumentinį filmą apie ekspediciją „Arctic Sense“. Kitaip tariant, tenka grįžti prie biuro darbų! Tokią kelionę reikia kruopščiai suplanuoti. Tiesą sakant, planavimas užtrunka kur kas ilgiau nei pati ekspedicij

Ar tikite, kad kai kurie žmonės jaučia nepaaiškinamą ryšį su vandeniu? Kaip jūs pats jaučiatės ilgesnį laiką būdamas toliau nuo vandens?

Manau, kad jei jau užaugai prie vandenyno ir nuo vaikystės plaukioji laivais (kaip aš pats), vandens tau pradeda trūkti vos nuo jo nutolsti. Vandenynas tampa tavo sielos draugu. Buvimas vandenyje man suteikia daug džiaugsmo. Kartais man atrodo, kad vandenynas yra kur kas mažiau nuspėjamas nei gyvenimas sausumoje. Jame daugiau gyvybės, jis gali akimirksniu pasikeisti – būti ramus ar audringas. Vandenyne pamatai daugybę skirtingų vaizdų ir išgyveni pačių įvairiausių potyrių.

Ar visada buvote nuotykių ieškotojas?

Tikriausiai reikėtų klausti mano mamos, bet, esu tikras, ji patvirtintų, kad man visada buvo įdomu atrasti kažką naujo. Į nuotykius mane veda smalsumas. Man įdomu sužinoti daugiau apie banginius, sutikti baltąsias meškas, tiesiog būti gamtoje ir pasakoti šias istorijas kitiems.

Įsigyti laivą – tai jau nemažas nuotykis! Ar iškart turėjote planą, ką su juo veiksite?

Tikrai ne. Įsigijau „Barba“, nes man patiko mintis turėti laivą ir būti visiškai nepriklausomam bei savarankiškam. Kai užklupo pirmoji koronaviruso banga, galėjau buriuoti ir jaučiausi laisvas. 

Man atrodo, laisvės jausmas su niekuo nepalyginamas! Laikui bėgant įgijau vis daugiau patirties plaukiodamas Šiaurės jūromis ir panorau papasakoti istoriją, įkvėptą dviejų vaikystės superherojų – Jacques‘o-Yves‘o Cousteau ir Davido Attenborough. Beje, vienas Cousteau kinematografų lankėsi mano laive. O štai seras Davidas Attenborough pristatė dokumentinį filmą, kuriame užsimena ir apie mano ekspedicijas. Nors neteko jo sutikti asmeniškai, bet išties nuostabu girdėti šio žmogaus balsą pasakojant manąją istoriją. 

Kuo jus taip žavi gamta?

Kasdienybė man atrodo labai nuspėjama. Gyvenant pakankamai saugioje visuomenėje, nereikia kasdien dėti daug pastangų, kad išgyventum. Taip, tenka užsidirbti pragyvenimui, bet tai niekis palyginti su jauduliu kovojant su audra ar akis į akį susitikus su banginiu. Nenuspėjamumas, jaudulys ir laisvė – mane tai žavi. Mums būtina jausti ryšį su gamta, tai įrodyta net moksliniais tyrimais. Tačiau lygiai taip pat svarbu ir pasirūpinti gamta. Gyvenimo ironija – žmonės, kurie rūpinasi gamta labiausiai, yra medžiotojai. Ir aš pats būdamas gamtosaugininku galiu pasakyti, kad medžiotojai labai gerbia gamtą.

Banginiai mane žavi nuo vaikystės, pirmiausia savo neįtikėtinu dydžiu. Daugelis gamtos mylėtojų jaučia ypatingą emocinį ryšį su banginiais, nes tai dideli, protingi ir paslaptingi gyvūnai, didžiąją dalį laiko praleidžiantys po vandeniu. Noras pažinti jų gyvenimą ir verčia mane užsivilkti hidrokostiumą, šokti į stingdantį vandenyną ir tyrinėti banginių gyvenimą. Tai lyg įdomus žaidimas, kai privalai ne tik suprasti gyvūno biologiją, žinoti, kur jų ieškoti, bet ir gebėti naviguoti moksline platforma tapusią jachtą. 

Kiek laiko užtrunka kol „baisu“ tampa „nuostabu“, kai vandenyje sutinki tokį didelį ir protingą gyvūną kaip banginis? 

Pirmą kartą iššokti iš laivo buvo gana baisu. Vien mintis, kad esi mažas ir bejėgis padaras vandenyne su jūros plėšrūnu, atrodė pakankamai gąsdinanti… Tačiau įveikus baimę ir nusiraminus užvaldo nuostabūs pojūčiai. 

Orkos po vandeniu labai ramios. Jos atsiranda tarsi iš niekur, grakščiai nardo aplink tave ir tada vėl dingsta. Kartais su banginiais pavyksta ir „pabendrauti“, ypač su jaunikliais. Jie priplaukia arčiau, plaukioja aplink tave ratu, žaidžia. Gali stebėti juos valandų valandas, jiems tesi tik žiūrovas. Tikrai nuostabu būti vandenyje apsuptam 6 tonas ir daugiau sveriančių gyvūnų ir stebėti jų paslaptingus gyvenimus. Vien faktas, kad kašalotas gali panerti į 3000 metrų gylį ir išbūti ten 2 valandas, atrodo beprotiškas. Arba tai, kad orkos turi savą garsų kalbą, nelabai besiskiriančią nuo žmogiškosios abėcėlės. Kita vertus, jei banginį iš Norvegijos perkeltume į Jungtines Valstijas, jis negalėtų „susikalbėti“ su vietos gyvūnais – skiriasi jų „dialektai“. Tai tik patvirtina, koks aukštas banginių intelektas. Man dar neteko vandenyje sutikti mėlynųjų banginių, bet tikiu, kad kada nors tai įvyks!

Ką tik grįžote iš antrosios ekspedicijos su „Barba“. Koks buvo „Arctic Sense“ tikslas?

„Arctic Sense“ – tai mokslo ir komunikacijos projektas. Mūsų tikslas – parodyti, su kokiais iššūkiais susiduria Arkties regionas: dėl globalinio atšilimo tirpstantys ledynai, didėjantis vandens užterštumas ir žmogaus daroma žala gamtai. Svarbiausias mūsų tikslas – garsiai kalbėti apie šias problemas, padėti mokslininkams rinkti duomenis ir skleisti pozityvias istorijas, nes būtent teigiamų naujienų šiais laikais reikia labiau nei bet kada. Viena jų pasakoja apie mėlynuosius banginius, kurie ilgą laiką buvo medžiojami visame pasaulyje ir buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Šiandien banginių populiacija pamažu atsigauna. Vieną dieną netoli Svalbardo pavyko pamatyti net 10 mėlynųjų banginių, o tai – apie 1 % visos Šiaurės Atlanto populiacijos ir puikus pavyzdys, kad teigiami pokyčiai įmanomi. Tas pats ir su jūrų vėpliais. Aplink Svalbardą jie buvo beveik išnykę, o dabar pamažu grįžta į šias vietoves. Beveik visos jūrinės pasaulio šalys susiduria su panašiomis problemomis, todėl apie kiekvieną mažytę pergalę svarbu kalbėti garsiai.

Ar pavyko pasiekti ekspedicijos tikslus?

Techninius tikslus tikrai pasiekėme – nuplaukti į tolimąją Šiaurę, tada į Londoną ir atgal į Stavangerį. Belieka sulaukti, ar tokia pat sėkminga bus ir projekto komunikacija. Tai kitas žingsnis, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Tikiuosi, pavyks gauti finansavimą edukacinei programai – norime išleisti knygą vaikams. Turime daug planų ir idėjų, o būdami perfekcionistai nuolat siekiame vis daugiau ir geriau. 

Viskas, pradedant jūsų pasakojamomis istorijomis ir baigiant tuo, kaip atsirenkate komandos narius, kurie dokumentuoja „Barba“ ekspedicijas, skleidžia nuoširdžią meilę šiaurietiškai gamtai. Atrodytų, šaltis jums patinka labiau nei šiluma?

Šaltis man siejasi su atšiaurumu, atokiomis vietovėmis, o kartu – ir iššūkiais. Įsivaizduokite, jei banginiai atplauktų prie Prancūzijos krantų – greičiausiai kiltų didelis sąmyšis, susirinktų pakrantės apsauga, policija ir minia stebėtojų. Šiaurėje gali dienų dienas stebėti banginius visiškoje vienumoje ir ramybėje. Jau nekalbant apie tave supantį gamtos grožį – baltas ledo paklotes ir danguje šokančias šiaurės pašvaistes.

Kai labai šalta, viskas tampa sudėtingiau – ypač laivui plūduriuojant kažkur vidury vandenyno. Tenka rengtis daugiau drabužių, kartais apledėjusias virves įmanoma atitirpdyti tik karštu vandeniu, kai sninga – sniegu pasidengia ne tik laivo denis, bet ir veidas, bet palikti šturvalo vis tiek negali. Jau nekalbat apie tai, kad iškristi iš laivo į vos 3 laipsnių vandenį – išties pavojinga. Jei suklysi, pasekmės gali būti mirtinos. Šaltis nepalieka vietos klaidoms. 

Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja du poliai: trapi gamta ir šiuolaikinės technologijos. Kaip manote, ar šie du skirtingi pasauliai gali sugyventi drauge? Beje, kokia specialia įranga buvo aprūpintas jūsų laivas?

Nežinau priežasčių, kodėl mokslas ir technologijos negalėtų žengti koja kojon. Mokslas, technologijos mums padeda spręsti problemas, su kuriomis susiduriame šiuolaikiniame pasaulyje. Vienintelis klausimas – kaip ir kokiems tikslams naudosime modernias mokslo naujoves? Tvariai naudojamas grandininis pjūklas gali būti puikus įrankis, pavyzdžiui, ūkininkui supjaustyti malkas žiemą. Visai kas kita, jei tas pats pjūklas bus naudojamas atogrąžų miškams naikinti. 

Mūsų „Barba“ aprūpinta moderniausiomis technologijomis, nes tai mums suteikia laisvės tyrinėti gamtą ir geriau suprasti mus supančią aplinką. Orų prognozėms naudojame palydovinį telefoną – taip galime tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje, saugiai išsilaipinti ant ledyno nurimus vėjui ir plaukti vandenynu minimaliai rizikuojant. Radaras leidžia saugiai orientuotis esant rūkui ar tamsiu paros metu. Taip pat turime gylį skenuojantį sonarą, žiūronus su vaizdo stabilizatoriumi ir programinę navigacijos įrangą – tai mus apsaugo nuo povandeninių uolų ir kitų pakeliui pasitaikančių kliūčių. Hidrofono pagalba galime klausyti banginių skleidžiamų garsų. O „Pulsar“ termoviziniai žiūronai „Accolade 2 LRF XP50 PROo“ suteikia galimybę stebėti aplinką naktį ir aptikti baltuosius lokius ledynuose. 

Nerdamas į vandenį pasiimu povandeninį paspirtuką – jis veikia lyg povandeninė torpeda. Kartu plaukiantys profesionalūs fotografai norėdami sukurti aukščiausios kokybės povandeninę dokumentiką naudoja povandenines vaizdo kameras „RED“.

Kaip išsirenkate įgulos narius? Tai dažniau intuityvus, ar vis dėlto pragmatiškas sprendimas?

Įprastai šie žmonės jau būna girdėję apie mano „Barba“ ekspedicijas ir žinantys, kad sugebu aptikti orkas vandenyje. Visi jie trokšta leistis į nuotykių kupiną kelionę. Dažnai prašau būsimųjų komandos narių atvykti savaitei į Stavangerį ir kartu leidžiamės į trumputę kelionę laivu. Per šį išbandymą galiu geriau pažinti žmogų, suprasti, ar jis tinka ekspedicijai. Turiu pripažinti, praeityje rinkdamasis įgulos narius esu padaręs ir neteisingų sprendimų. Negaliu plaukti su žmonėmis, kurie negerbia gamtos, kitų komandos narių ir apskritai yra egocentrikai. Plaukiant laivu svarbu būti komandos dalimi. Kad ir ką bedarytum – gamintum maistą ar buriuotum. Sakyčiau, svarbu išlikti ambicingam, bet nepamiršti ir kitų įgulos narių, visada būti pasirengusiam padėti. 

Man svarbu, kad žmonės sugrįžtų, nes į kiekvieną investuoju nemažai laiko, o kuo ilgiau dirbi kartu, tuo geresnių rezultatų gali pasiekti. Be to, kartą ekspedicijose sudalyvavę žmonės jau pažįsta laivą ir žino, ko tikėtis. 

Sakoma, kad į nuotykius leidžiamės tikėdamiesi atrasti tai, kas dar neatrasta, bet taip pat geriau pažinti save. Ką naujo apie save sužinojote jūs pats?

Tikiu, kad dauguma dalykų jau atrasta – žmogui pavyko pasiekti atokiausius žemės kampelius. Tad man asmeniškai ekspedicija „Arctic Sense“ – tai galimybė pasakoti istorijas. Ir tai labai įdomus iššūkis, nes nėra jokių ribų, koks geras gali būti tavo pasakojimas ar filmas. Tai, kad egzistuoja mėlynieji banginiai – jokia naujiena. Bet dokumentuoti jų gyvenimą, bendrauti su šiais gyvūnais ir pasakoti jų istoriją – man įdomiau už bet ką kita.

Į nuotykius leidžiuosi ir vedinas paprasčiausio smalsumo. Tiesiog noriu kasdien savo akimis pamatyti ir suprasti vis daugiau. Tai tampa priklausomybe. O apie save nežinau dar labai daug ko, bet noriu sužinoti. Gali būti, kad šią paslaptį mėginsiu įminti visą gyvenimą. Šiandien aš bent jau žinau, kaip svarbu daryti tai, kas tave išties džiugina, ir turėti tikslą. Kai kažką darai ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, tai tavo gyvenimui suteikia tikrąją prasmę. 

Ką mes, žmonės, galėtume padaryti, kad sumažintume jau padarytą žalą? Ar daug šviesos matote iš arti stebėdamas gamtos trapumą?

Teigiama istorijos pusė yra ta, kad daugumą problemų būtų galima išspręsti per gana trumpą laiką – keletą mėnesių ar net savaičių. Tereikia, kad kiekvienas prisiimtume atsakomybę už aplinką, kurioje gyvename. Pradėti turime nuo savęs, pripažindami, kad esame ne tik pati problema, bet ir tos problemos sprendimo dalis. Nereikia net itin didelių pastangų. Pakaktų sumažinti vartojimą, būti sąžiningiems įsigyjant naujus daiktus ir rinktis tik kokybiškus produktus, rūšiuoti, perleisti nereikalingus daiktus kitiems – juk tai, ko nebereikia  man, gali būti labai vertinga kažkam kitam. Kartais geriausias sprendimas tiesiog atsisakyti nereikalingų daiktų. Rinkimuose – balsuoti už žaliąsias iniciatyvas. Jei visi pasiryžtume šiems pokyčiams, pasaulis taptų daug geresne vieta gyventi.